LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Savanoris Vladimiras dalinasi mintimis apie apie Praktinio gerumo dieną, savanorystę bei Patrią.

Katalikiška organizacija „Lietuvos Caritas“ organizavo „Praktinio gerumo dieną“, kurios metu buvo pasitelkta savanorių pagalba ir vykstama į šeimas, kuriose yra senyvo amžiaus žmonių, reikalingų paprasčiausio bendravimo, dėmesio, emocinio supratimo. Vienas iš renginio savanorių, Vladimiras, sutiko pasidalinti savo įspūdžiais dalyvaujant „praktinio gerumo dienoje“.


Buvai Carito organizuojamame renginyje Pratinio gerumo diena. Papasakok kas tai per renginys?

Tai buvo susitikimas su garbaus amžiaus žmonėmis, suteikti jiems paramą, gal pagalbą ištikrųjų, pabūt su jais, padėt jiems, pabendraut, pasivaikščiot su jais, labai norėjau padėti kažkodėl.

 

Kas galbūt paskatino tave dalyvauti šiame renginyje?

Pasiūlė Patrijos atstovai, darbuotojai, tai Kristina, šiaip netgi iš anksčiau norėjau savanoriauti su neįgaliaisiais, su pensininkais, pensionate gal ar su neįgaliais vaikais.

 

Kaip tau pačiam šitas renginys patiko?

Fainiai man buvo šiaip. Kažkaip pagalvojau būtų visai nieko, kad žmonės pamatyt kuriems trūksta pagalbos ir padėt jiems.

 

Kaip patiems žmonėms patiko jūsų veikla?

Įvertino labai gerai ištikrųjų. Susipažinom su Kauno miesto šeima viena, pas kurią važiavom.  Buvo daug šeimų, pas kurias galima važiuoti, tai buvo ir daug grupelių, kurios buvo paskirstytos į  kitas šeimas važiuoti. Kurioje aš lankiausi būtent buvo dukra, senelis ir močiutė. Dukra savaitgalį buvo pasilikus nakvoti ten, pabūt šiaip su seneliais, ir pirmadienį mes su jais susitikom. Šiaip apklausinėjom mes juos, paklausėm kaip sekasi, kaip sveikata, kaip šiaip viskas, ar nieko neskauda. Ir paklausėm ko labiausiai trūko, va dabar, šiuo momentu jiems. Tai sakė labai trūko žmogiško kontakto, šilumos, ne tiek gal, kad pagalbos, bet kiek bendravimo, to ryšio su žmogum. Bet aišku jie labai mažai turėjo to ryšio. Ta prasme tiek senelis tiek močiutė jau garbaus amžiaus. Jaunesnės kartos žmonės jau nebeturi apie ką su jais šnekėti. O jie tarpusavyje taip pat mažiau šnekasi, yra atsibodę jie vieni kitiems. Tai ir seneliui su močiute, ir jų dukrai tai kažkaip labai buvo irgi smalsu sutikti mus.Sakė, kad dar nei vieno sykio tokių žmonių nematę kur eitų vat į šeimas ir bendrautų su žmonėm, savanoriškai jiem kažką padėtų, su jais pabūtų, paglobotų juos.

 

Tai vis dėlto trūksta tokių veiklų galbūt? Galėtų būti daugiau?

Taip. Galėtų būti daugiau, nu aišku niekas nedraudžia nes galimybės yra labai plačios savanorystės ir šiaip galimas lankymas kiekvieną dieną, jeigu sau leidi, jeigu turi laiko tai tikrai gali bet kada  savanoriauti.

 

Kada pradėjai galvoti ape savanorystę?

Kažakaip visgi galvojau vis dar gyvendamas būste. Kai vieną kartą senas draugas dažnai kalbėdavo apie savanoriavimą su gyvūnais. Laikėm būste šuniuką, bet vėliau reikėjo spęsti jo laikymo problemas, nes buvo sunku suderinti šuniuko priežiūrą su mokslais, darbais, dėl to nusprendėm, kad galbūt būtų geriau aplankyti gyvūnus globos namuose, o ne būtinai laikyti būste. Tai pagalvojom, kad geriau daugiau laiko skirti gyvūnams globos namuose, kurie ten voljeruose laksto. Tai apie savanorystę galbūt taip ir užkabino, kad nuo anų metų labai daug mąsčiau labai daug dalykų. Svarsčiau apie kirpimą iš pirmo labai rimtai, savanoriavimą su žmonėm. Labai didelį poveikį vasarą davė kai reikėjo bendrauti su rusų turistais, kai reikėjo padėti jiems susiorientuoti Kauno mieste, teko bendrauti kokį mėnesį, tai gavosi kaip savanorystė. Buvo labai smagu bendrauti ir jiems daug ką parodyti, papasakot ape mūsų miestą, apie mūsų šalį, parodyt kokia kultūra.

Vėliau norėjau savanoriauti Bulgarijoje, bet dėl kai kurių aplinkybių nepavyko, bet vis dar planuoju ten išvažiuoti. Ten būtų gyvenama prie vandens, važiuojama su dviračiais į žygius, remontuojami dviračiai, mokoma kaip greičiau pakeisti ratą ar tarkim kokią kamerą ir pan., tokius techninių dalykų. Paskui važiavimas įvairiais dviračiais, bandymas įvairius triukus daryti, kliūtis įveikti kalnuotose vietovėse, kamanandinėse rungtyse dalyvauti.

 

Ką norėtum patarti žmonėms kurie nori savanoriauti bet galbūt nedrįsta?

Norėčiau patarti, kad nebijotų ir nesikuklintų, susirasti kokią organizaciją, kuri užsiima savanorystės veiklomis kaip pvz. Patria ir nebijot, ir pasipasakot atvirai ko tikiesi iš savanorystės. Kitiems tai siūlau Patrią, nemanau, kad geresnę galima surasti, galbūt gal tokių yra ir daugiau, bet bent jau man tikrai labai gera ištikrųjų šita organizacija, kadangi jinai dirba vien tik su jaunais žmonėmis, labai daug ką padeda ir manau tikrai ne vienas žmogus yra tikrai pasitaisęs ir gerai gyvena, tai manau, kad Patria išvedė iš klaidaus kelio ne vieną žmogų. Buvimas su žmonėm, tas savanoriavimas, tie visi dalykai, tokius pokyčius padaro. Savanoriaudamas ir pats įgyji patirties, ir kitam padedi, bet tau pačiam savanorystė duoda daugiau naudos.

 

Papasakok kokių tu pats įgūdžių įgyjai savanoriaudamas.

Įgyjau daugiau supratimo, galbūt netgi psichologinį supratimą apie kitus, viską apsvarstai, pagalvoji, pasišneki, tiek man pačiam, tiek kitam žmogui būna emocinė nauda. Gal iš pradžių ir nelengva ruošiantis, bet kai supranti ištikrųjų ką tu darai, tampa lengviau, nes kiek bemąstytum, kiek bedarytum ir kiek begalvotum vis tiek nori vis geriau daryti ir nenustoti, tobulėti.