LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Savanoris Evaldas: profesionalus neprofesionalas, besistengiantis vardan Lietuvos

Evaldą Timuką galima visaip apibūdinti – ir Nemunėlio Radviliškio gyventojas, ir diplomuotas floristas, ir krašto patriotas, realiais darbais prisidėjęs prie Lietuvos istorijos tyrinėjimo (taip taip, tai jis atrado seniausią archeologinį radinį visame Rytų Pabaltyjyje!). Bet svarbiausia, Evaldas yra bendruomenės aktyvistas, "Atrask save" projekto savanoris - ,,neprofesionalus profesionalas”, kaip jis pats sako. Iš jo ilgalaikės savanorystės patirties yra ko pasimokyti: interviu Evaldas pasakoja ne tik, kas paskatino pradėti savanoriauti, dalinasi savanorystės įspūdžiais, bet ir pataria, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti siekiant tikslų bei tobulėjant mėgstamoje srityje.

 

Kaip prasidėjo tavo savanorystės kelias? Kada ir kur pradėjai savanoriauti? Kas pastūmėjo ir paskatino imtis savanoriškos veiklos?

Savanoriška veikla prasidėjo nuo Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos organizuoto projekto „Mano krašto istorijos”. 9 - 10 kl. mokiniams rinkome kraštotyrinę medžiagą. Už tai gaudavome įskaitą. Nors kitiems kvepėjo katorgos darbais, tačiau ši mokymosi proceso dalis man patiko.

Bevalgant kilo dar didesnis apetitas.:) Taip savanoriauju savo krašto, gimtinės labui jau 7 metai, 6  iš jų – su archeologe R. Songailaite, o beveik 4 metus su Klaipėdos universiteto moksline bendruomene, prof. A. Girininku. Susipažinome 2015 m. gegužės mėn., kai Nemunėlio Radviliškyje vyko archeologiniai tyrimai. Tokie tyrimai, ypač pas mus, kaime, retai vyksta. Tai daugiau miestų privilegija. Ir pradėjome bendradarbiauti. Manęs paklausė, ar esu radęs titnaginių dirbinių čia, bevaikščiodamas po arimus. Aš tuo metu net nežinojau, kas yra titnagas, o jau apie radinius ir tuo labiau dirbinius, o ne žaliavą, nėra kalbos. Žinojau, kad miestelį įkūrė didikai Radvilos, sutikau paieškoti radinių. Ir ką?  Radau. Tai buvo pirmasis titnago radinys mano gyvenime. Žinoma, paskaitęs, pastudijavęs įvairios literatūros, titnagų radosi daugiau. Ir kokių! Vienetinių visoje Lietuvoje, visame Rytų Pabaltijyje. Nuo to laiko nebegaliu sustoti, supratau to didelę svarbą. Džiugu, kad visus Parupėje surastus dirbinius, titnago žaliavą suradau aš, o ne profesionalai. Neprivažinėsi, o informacijos, profesionalios informacijos tai norisi. Taip ir dirbame: renku medžiagą, braižau radimviečių grafikus, schemas žemėlapiuose, o archeologai rašo mokslinius straipsnius. Tai bendrystė visumoje, savanoriškas bendradarbiavimas dėl patriotizmo. Taip ir turi būti. Kiekvienas narys yra svarbus.

Savanorystė turi įtraukti. Laikui bėgant, tai tampa pomėgiu, gyvenimo būdu (jeigu nefigūruoja pinigai). Manau, kad daugelis taip pamanytų, paskaitę mano mintis. Manau, kad tai nuolatinio ugdymo, kokybiško auklėjimo pasekmė. Tinkami prioritetai, vertybių lentynėlės plaukia iš šeimos.

 

paukiaiiieno.edukacinprograma.nemunlioradvilikiopagr.mokykloje.krybinipartnerysimetu..jpg (regular, 500x374)

 

Kokiose srityse užsiimi savanoriška veikla dabar? Beje, kaip pavyksta ir ar sunku planuoti laiką, spėti viską nuveikti?

Šiuo metu savanoriauju Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos muziejuje. Esu atsakingas už neformalų mokinių švietimą, kraštotyrinę veiklą. Džiaugiuosi, kad esu reikalingas ir kviečiamas prisijungti į įvairias mokykloje organizuojamas akcijas, atmintinų bei kasmetinių švenčių planavimo grupes bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę ugdyti mokiniuose grožio sampratą. Tai labai svarbu ir reikalinga nūdienoje. Esame įpratę šventinę nuotaiką kurti kičinėmis smulkmenomis, stokojame individualumo. Siekiame greito, tačiau ne visuomet gero bei kokybiško sprendimo. Mano, kaip savanorio užduotis – įgalinti talentingą jaunimą savęs realizacijai, būti ir likti savo nuomonę turinčiais laisvos valios piliečiais bei nepasiduoti gaujos principams.

Daugiausiai laiko užima nuveiktų darbų realizacija, mokslinių straipsnių, edukacinių užsiėmimų programų kūrimas bei medžiagos rinkimas. Turiu padėkoti Lietuvos mokslinei bendruomenei už nuolatinę mokslinių straipsnių sklaidą bei nuoširdų bendradarbiavimą. Be Jūsų nebūtų nuveiktų darbų išsamių apžvalgų, procesas neturėtų tęstinumo, eksponatai dūlėtų stalčiuose. Ačiū už Jūsų indėlį, bendradarbiavimą Nemunėlio Radviliškio, mano gimtojo krašto, labui, platesniam jo pažinimui. Darbas, valandų skaičius – tik formalumas. Esu ten, kur noriu būti. Džiugu turėti bendraminčių, kolegų. Nuolatinis ėjimas, darbas iš pašaukimo, įgalino mane dideliems darbams, naujiems atradimams.

Darbas būtų dar profesionalesnis, jei būtų duota daugiau fizinių jėgų. Esu suvaržytas metalo konstrukcijų. Atliktos dvi stuburo fiksacijos. Sunkoka buvo susitaikyti su šia padėtimi. Gyvenu nuolatiniame diskomforte, esu iš dalies priklausomas nuo kitų žmonių. Nepaisant to, esu neprofesionalus savo srities profesionalas, pripažintas bendruomenės aktyvistas. Nuveikti darbai liudija patys už save – jie aptarinėjami tiek vietos bendruomenėje, tiek už Lietuvos ribų. Kuriozas: esu pastebėjęs, kad likimo nuskriausti asmenys yra aktyvesni už tuos, kurie visiškai sveiki fiziškai bei protiškai. Aš tikintis žmogus. Žinau, kad tam, kuriam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

 

23658421_865448766964668_7192139368027643043_n.jpg (regular, 500x375)

 

Dauguma savanorių ilgą laiką savanoriaudami dažnai praranda motyvaciją toliau užsiimti savanoriška veikla. Ar ir Tau yra taip buvę? Kas padėjo visko nemesti ir toliau nesavanaudiškai skirti savo laiką kitiems?

Svarbu tinkamai susiplanuoti turimą veiklą. Planavimas – esminis dalykas gyvenime bei savanorystėje. Suplanuotas darbas kokybiškesnis, tikslingas, apčiuopiamas. Nesuplanuota darbo diena išbalansuoja, stokoja kokybės veiksmuose, apima nuobodulys, tinginystė. Gainioji minutes, esi statiškas, lyg nesavas. Būtinos įvairios stažuotės, turimų kompetencijų tobulinimas, aktyvus ir produktyvus laisvalaikis. Būtina nutolti mintimis, kartais pasvajoti, pasivaikščioti gryname ore. Tai padeda.

Taip pat padeda nuolatinis ėjimas. Esu principingas idealistas, nemoku vertinti savęs, savo darbų. Džiugu gauti tinkamą, konkrečią pastabą – tai lyg varomasis užtaisas, padedantis neužmigti, blaiviai mąstyti, siekti tobulumo. Jeigu esi tinkamose rogėse, savoje stichijoje, esi dinamiškas bei veržlus tobulėti, siekti didesnių laimėjimų.

 

23844910_1568160003264456_3397671513711593223_n1.jpg (regular, 500x375)

Kokie kiti iššūkiai kyla savanoriaujant? Kas tau padeda juos įveikti?

Kai kurių žmonių abejingumas. Abejingumas viskam: kompetencijos trūkumui, optimizmo apraiškoms, savanoriškai veiklai ir kt. Jiems nesuvokiamas darbas, kuris neneša materialinės vertės. Esu pastebėjęs, kad neturintis aukštojo mokslo diplomo, stokojantis kai kurių kompetencijų ir kitų dalykų žmogus nuveikia daugiau, negu „profesionalus“ biurokratas. Juos tai erzina, veikia psichologiškai. Tai gaju ir mano aplinkoje. Norėčiau matyti  daugiau žmonių, kurie būtų veiklūs iš idėjos. Sakoma: „Savo krašte pranašu nebūsi“. Bet vietos „profesionalams“ nesvarbus kultūrinis gimtojo krašto palikimas. Šis kraštas labiau įdomus Vilniaus, Klaipėdos mokslinei plotmei nei vietos žmonėms, miesto savivaldybei. Tai lyg varomasis užtaisas, paskata veikti, stebinti įvairiais, naujais atradimais. Tai lyg principingas antausis neišmanėliams, atžagariai žarstantiems tariamą meilę Tėvynei.

 

Koks momentas iš savanorystės patirčių tau labiausiai įstrigo atmintyje? Kodėl?

Patirtis užrašinėjant vietos bendruomenės senųjų gyventojų atsiminimus, renkant istorinius artefaktus.

Užeinu į vieno apylinkės kaimo trobą. Pasitinka žilagalvė, guvi moteriškė. Pasisveikinu, pasisakau kokiu tikslu atpėdinau iš tiek toli (gyvenu Nemunėlio Radviliškio miestelyje, gretimas kaimas už kokių 4 km.). Dar kartą pasiteirauja, kokiu tikslu atėjau. Sakau, kad renku senienas, norėčiau užrašyti Jūsų atsiminimus iš gana ilgo Jūsų gyvenimo kelio. ,,Nieko įdomaus nenutiko”,- sako. Priduria: ,,Vaikelį, ko tu ankščiau negalėjai ateiti pas mane? Vakar visas senas knygas, nuotraukas sukišau į krosnį, sudeginau.” Lyg širdies smūgį būčiau gavęs! Na ką. Nieko. Minutėlę patyliu. Belieka tęsti pokalbį, padrąsinti, kad atsiskleistų. Kaimo žmonės gana atsargūs. Džiugu, kad esu pažįstamas. Moterėlė paženklinta vienatvės: gyvena viena, anūkai mieste arba užsienyje. Suprantu, kad atėjau, buvau vietoje, tada, kada reikia.

Ir dar daug panašių istorijų.

 

Kokiais savo pasiekimais, įvykdytais savanoriaujant, labiausiai džiaugiesi?

Vertinu ir branginu laiką, kurį teko skirti vietos bendruomenės šviesuoliams. Teko proga su jais pasikalbėti, juos pažinti, užrašyti jų sudėtingo ir aktyvaus gyvenimo atsiminimus. Kai kurių žmonių jau nebeturime gyvųjų tarpe. Džiaugiuosi tapęs jų šviesaus atminimo saugotoju.

Džiaugiuosi įėjęs į Lietuvos istoriją: esu pasižymėjęs mokslinės bendruomenės plotmėje. Tikrai pelnytai galiu vadintis vietos kraštotyrininku, mano nuveiktas darbas gana profesionalus. Turiu veiklių bendraminčių, kolegų, kurie mokosi iš manęs. Vienas kitą papildome. Teisingais faktais, be išvedžiojimų, perrašome menkai tyrinėtą vietos istoriją – tai glosto širdį. Pagaliau atsirado tokių žmonių, kurie savo darbu, laiko, artimųjų sąskaita, vidiniu užsidegimu, iš idėjos, drąsiai žengia pirmyn ir skina pelnytus vaisius, vaisius dėl savęs, dėl ateities.

juosta.jpg (regular, 500x63)

 

                                                                                                                                      Evaldą Timuką kalbino Actio Catholica Patria" Savanorių centro savanorė Eglė Rytmetytė