LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Savanorės Brigitos pasakojimas: svajonės link

 „A.C.Patria" įgyvendina  „Atrask save" projektą, kurio metu gali savanoriauti niekur nedirbantys ir nesimokantys jauni žmonės. Brigita Kursaitė atvyko savanoriauti iš Panevėžio į Kauną. Ji dalinasi savo pasakojimu!

 

nuotrauka.png (regular, 500x419)

 

Sveiki!

 

Esu panevėžietė Brigita, ką tik iškepta 20–metė, atlikusi savo savanorišką veiklą Kaune, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos centre.

Pažintį su gestų kalba pradėjau dar vaikystėje. Viename žurnaliuko vaikams „Vakaro Žvaigždelė" numeryje radau išspausdintą Lietuvos kurčiųjų pirštų abėcėlę, kurią tuoj pat ir išmokau. Pasirodo – ne veltui.  Nuvykusi į vasaros stovyklą sutikau kurčią mergaitę, su kuria tąkart bandžiau užmegzti ryšį. Tuomet ir panorau išmokti šios įdomios kalbos dėl prastos komunikacijos tarp mūsų. Ir kaip bebūtų keista, mudvi vėl netyčia susitikome po daugelio metų dar vienoje stovykloje. Pamenu tik tiek, kad toji mergina buvo vienintelis žmogus tąsyk bendravęs su manimi, kai aplink zuję „girdintieji", rodos, mane tiesiog ignoravo. Susimąsčiau... Kuo ji yra tokia ypatinga? Kuo gi kurtieji tokie ypatingi, kitokie?

 

Panūdau daugiau sužinoti apie kurčiųjų kultūrą, kalbą bei gyvenimo ypatumus. Dėl to atsakymų nutariau ieškoti Kauno Kurčiųjų Reabilitacijos Centre, kuriame ir atlikau savo spalvingą dviejų mėnesių savanorišką veiklą. Be to, tai mano 3-ioji savanorystės vieta ir, bene, pati nuostabiausia.

 

O kodėl pasirinkau Kauną, net nežinau. Visada mane ten traukė. Gal dėl tų pažįstamų, kurių vis ilgėjausi? Gal dėl nuotykių, kurių širdis tokia išsiilgusi? Ir šiaip visuomet yra sveika pabėgti iš namų, kuriuose gyvenimas prailgsta, pabosta. 😊

 

Tie mėnesiai, vienu kvėptelėjimu prabėgę it kelios dienos, davė tiek daug, kiek nebūčiau gavusi per visus šiuos metus.

Susipažinau su labai šiltu, draugišku ir, žinoma, unikaliu kolektyvu, sudarytu iš girdinčiųjų, neprigirdinčiųjų ir kurčiųjų, kuris man tapo lyg šeima. Tiesa, nors visas tas laikotarpis tebuvo adaptacija, džiaugiuosi, kad man pavyko prie visko priprasti žymiai greičiau 😊. Susižavėjau iš darbuotojų sulaukusi didelio pasitikėjimo ir atsakingų užduočių, kurios man padėjo tobulėti ir augti.

 

 Stebino ir kai kurių kurčiųjų darbuotojų sugebėjimas puikiai skaityti iš lūpų ir kalbėti balsu, kuo aš labai žaviuosi, nes tai puikiai palengvino bendravimą tarp mūsų.

Pradžioje tikrai negalėjau sulaikyti ašarų, nes buvo sunku susitaikyti su faktu, kad tam tikra dalis žmonių visai nieko negirdi, kai tu, tuo tarpu, esi „tobulas" – be jokių defektų. Nors, tiesą sakant, man ir pačiai dažnai norisi nieko negirdėti: visų tų, kurie rėkia ant manęs, keiksmažodžių, triukšmo ir pan. Todėl ši kalba ir žavi mane tuo, kad nereikia kalbėti balsu, norint ką nors pasakyti. :) O be to, turint omeny tai, kad gestų kalba yra labai atvira ir jausminga, sunkoka persilaužti jos besimokant, kai nesi iš tų žmonių, kurie atvirai ir tiesiogiai sugeba reikšti savo jausmus.

 

Pirmomis dienomis pamačiusi centro lankytojus, kalbančius sava kalba, nustebau, juk nieko negirdėjau. O klausytis tylos – tikrai keista. Tačiau prie viso to greitai pripratau ir pasidarė netgi smagu bendrauti būtent tokiu būdu😊 O istorijų, pasirodo, būta įvairių: vieni gimsta kurti, kiti – apkurtę dar vaikystėje ar net pabaigę girdinčiųjų mokyklą. Dar įdomiau skamba tas faktas, kad ne visi kurtieji gimsta kurčiųjų šeimose. Pasitaiko atvejų, kai tai nutinka ir girdinčiųjų šeimose. O tos istorijos, kad ir kokios skaudžios bebūtų, visada mane padrąsina ir paguodžia: nepaisant visokių sunkumų, galima drąsiai ir smagiai judėti pirmyn.

 

Savanorystės metu susipažinau su žmogumi, kuriuo iki šiol žaviuosi. Tai – Paulius, jaunuolis, kuriam kurtumas nėra negalia. Be abejo, tai yra tas žmogus, kuris man tapo tikru fenomenu.

 

nuotrauka.jpg (regular, 354x500)

 

 

Stebina ir tai, kad ši žavi asmenybė yra tokia meniška ir muzikali, kad net aš savęs nelaikau tokia profesionalia po intensyvių ir ilgų mokymosi metų menų gimnazijoje :) 

Pamenu, kai pirmąkart pamačiau jį „dainuojantį“ gestų kalba per imituojamų dainų būrelį, sėdėjau sustingusi ir apšalusi, negalėdama atsižiūrėti jo kuriamo grožio. Muzikalumas – nesuvokiamas. Iki šiol nesuprantu, kaip galima būnant kurčiam taip puikiai jausti muziką... Kažkokia mistika. :D Ir viskas prieš akis atgyja: kiekvienas paukštis, kiekviena gėlė, kiekvienas "žodis", „išdainuotas“ gestų kalba...  Tiesiog nerealu! 

 

Taipogi gėriuosi ir tuo, kad kai kurie kurtieji (kaip ir pats Paulius) studijuoja arba atsiranda tokių, kurie įgyja teisę vairuoti. Tiesa ta, kad kurtiesiems lietuvių kalba nėra gimtoji. Bet nemaža dalis jųjų išmoksta ir ją. Nieko panašaus neteko nei girdėti, nei matyti. Tokios naujienos visada yra šokiruojančios, tiesa?

Būtent tokie pavyzdžiai mane įkvepia nepasiduoti ir visais įmanomais būdais judėti savo svajonių link.

 

Centriuke sutikau Donatą, su kuria visą dešimtį metų buvau nesimačiusi. Ir net nesitikėjau čia sutikti. O ji buvo viena iš tų, kuri pamokė mane kelių gestų (savo studijų laikais) besilankant vaikų dienos centre. Nesuprantu, kaip iki šiol juos prisimenu :D                                         

 

Besimokant pačios kalbos nuolat stebint gimtakalbius kurčiuosius, pirmomis akimirkomis fiksavau rankų judesius, kurie tiesiog šmėžavo ore nieko man nesakydami, iki kol supratau, kad žvilgsnį reikia nukreipti į žmogaus veidą, akis, nes bendrauti tenka su juo, o ne su jo rankomis :D. Tai reiškia, kad gestus matyti yra kur kas sunkiau, nes regėjimo laukas turi prasiplėsti. Taip ir nesupratau, kaip įmanoma prisiminti ne tik visas gestų reikšmes, bet dar ir pasakytą norimą informaciją. Ir viskas, buvę sudėtinga pradžioje, tampa lengva pabaigoje, po daugybės praktikos valandų. :)

 

Beveik visąlaik jaučiausi nekaip. Sunku įsilieti į būrį tarp tų, kurių kalbos nemoki ir nesupranti, o ir patys kurtieji sunkiai tave priima į savo draugų ratą. Tad neretai klausiu savęs: tai kaip ten yra – jie draugiški ar ne? 😊 Vis tik su kai kuriais pavyko atrasti ryšį ir smagiai pabendrauti. Tuo labai džiaugiuosi. Niekad nepamiršiu žavingos Moters dienos, kai darbavausi dėliodama archyvinius cd/dvd pagal metus, kai netikėtai kažkas man patapšnojo į petį. Atsisukusi pamačiau kurčiąjį, kuris mane gestų kalba pasveikino ir įteikė tulpę. Buvo beprotiškai smagu, nes nieko nesitikėjau. Taigi, tai buvo mano trečioji savanoriška veikla ir bene pati geriausia 😊

 

Nuotykiai ir smagūs nutikimai:

 

  1. Kai beveik visi darbuotojai susirgo, gavau skambutį, ar nenorėčiau pakeisti vieno sergančiojo ir padainuoti gestų kalba 2–iejų dainų Vasario 16–osios proga. Sutikau. Repeticijoms turėjom tik kokias geras 2 dienas. Kai mergina, su kuria turėjau imituoti vieną dainą, paklausė, ar moku gestus, supyko sužinojusi, kad visai nieko nemoku. Šiaip ne taip kažką išmokau, nors buvo beprotiškai sunku nieko tau nereiškiančius gestus galvon susidėti. Nebloga patirtis pasitaikė artimiau susibičiuliaujant su kurčiu jaunimu.
  2. Niekada neužmiršiu tos dienos, kai atėjau į „darbą“ nieko nesitikėdama, kai kažkas mane palietė, o aš atsisukusi pamačiau kurčią jaunuolį, kuris man įteikė tulpę ir pasveikino gestų kalba Moters dienos proga :D Buvo nerealu.
  3. Teko prisidėti prie tokio milžiniško renginio pavadinimu „Lietuvos Kurčiųjų Draugijos 80–metis“. Puošėm VDU universiteto didžiąją salę. Buvo sunkiau nei tikėjomės. Bet labai smagu.

 

P.S.

– Sunkiausia buvo mokytis garsiai, lėtai ir aiškiai kalbėti;

– Taip pat atsiliepinėti į skambučius, gaunamus iš įvairių šalies institucijų (mokyklų, seniūnijų, ligoninių – čia kai jiems reikdavo paskambinti dėl paciento kurčio);

– Bendrauti, susikalbėti, SUSIDRAUGAUTI su kurčiaisiais man nesuprantama gestų kalba;

 –Gebėjimas prisitaikyti ir greitai išmokti tam tikrus dalykus man nežinomame mieste (autobusų maršrutai ir kt.)

 

 

logojuosta.jpg (regular, 474x106)acplogo.jpg (mini, 84x58)

„Atrask save“ projekto savanorė BRIGITA KURSAITĖ