LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Savanorė Dominyka: „Dalis manęs čia pasiliks”

Savanorė Dominyka: „Dalis manęs čia pasiliks”

 

Dominyka Balčiūtė – dar viena EST projekto dalyvė, „A.C.Patria“ koordinatorės Indrės pagalba pradėjusi sėkmingą savanorystę užsienyje. Apie tai, ką ji veikia savanoriaudama kaimyninėje Lenkijoje ir kodėl verta (?) dalyvauti Erasmus+ vykdomoje Europos Savanorių Tarnybos  programoje – interviu!

 

Kokiame konkrečiai EST projekte dalyvauji? Kaip atrodo tavo diena? 

EST projekto pavadinimas skamba taip: „Raise the bar with Schuman volunteers“. Dirbu vaikų darželyje pavadinimu „Special Kindergarten 245“. Taip, čia yra žodis „special” todėl, kad vaikučiai mano (taip taip, mano jau 😊 ) beveik visi turi problemų su akimis, yra silpnaregiai. Turiu pabrėžti, jog tai nėra privatus darželis.

 

O ta diena panaši į įprasto darželio dieną, tik noriu pridurti, jog vaikai turi daug užsiėmimų: kiekvieną dieną vyksta „pamoka“ kokia nors tema (metų laikai, o gal šunys, o gal ką valgo meškos?), turim ir ritmikos pamokų. Be šokių, gimnastikos ir anglų kalbos užsiėmimų taip pat neapsieiname. Na, tikriausiai svarbiausią vaidmenį, nors ir penkioms minutėms dienoje, atlieka okulistė.

 

Kyla klausimas, koks mano vaidmuo? Aš nesu mokytoja, kurios visada reikia klausyti, aš žaidimų partnerė, guodėja, kai pargriūna, kartais, kai sunku valgyti pačiam, šaukšto palaikytoja, kai reikia į tualetą – lydinčioji. Nesibodžiu pabūti papildomomis rankomis visur, kur manęs reikia: dekoracijų gamyboje, pagalboje mokytojoms pasiruošti kitai dienai, teta, kuri ritmikos metu padeda dainuoti. Taip pat padedu einant su vaikais į lauką darželio teritorijoje ir ne tik – juk pasaulį pažinti irgi reikia!

 

Nors ir esi vaikams artima kaip draugė, kaip pagalbininkė ir tie santykiai ne kaip vadovo ar mokytojo, bet manau, vis tiek į tave žiūri kaip į žmogų, į kurį nori lygiuotis. Koks jausmas būti autoritetu vaikui?

 

Na, negaliu pasakyti, esu autoritetas vaikams ar ne. Galbūt to nesureikšminu. Gal reiktų paklausti jų? Arba tiesiog žiūriu paprastai ir priimu kiekvieną akimirką atvira širdimi. Vaikai mieli žmogeliukai, kuriuos savotiškai reikia prisijaukinti, norint rasti bendrą kalbą. Arba išmokti jų kalbą. Nesijaučiu jiems kažkas nepaprasto, nes žodis autoritetas man asocijuojasi su veiksmu lygiuotis, o jie dar savo pasaulyje gyvenantys, nežinau, ar mąsto apie lygiavimąsi ar keitimąsi. Tik myliu faktą, kad tapau jiems svarbi. 

 

Kodėl pasirinkai būtent šį projektą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus ir kaip vertini savo savanorystės patirtį dabar?

Rinkausi projektą daugiau nei šalį, nors mane keistai domino ir Lenkija. Kaimynė, o ką gero mes apie ją žinom? Seniau esu dirbusi aukle. Įdomu atrodė tas darbas ir viliojo klausimas: o gal aš noriu gyvenime dirbti su vaikais? Atsakymą jau žinau. Dėl to labai džiaugiuosi pasirinkusi šį projektą. O dar vaikučiai turi šiokią tokią negalią – yra silpnaregiai, na, aš ne išimtis.

 

Pirmieji įspūdžiai buvo keisti, kai viskas nauja, greitai atsiranda nuovargis ir jaučiasi žmonių perteklius. Galva ūžė nuo svetimos kalbos. Kalbant apie darželį, jei atvirai, pirmas kartas ten manęs vos nepravirkdė, nežinau, kokio stebuklo tikėjausi. Bet pradėjus normaliai savanoriauti, aš supratau, kokiame stebukle sėdžiu. Taip, visa darželio bendruomenė mane priėmė kaip šeimos narį. Sėdžiu sau laiminga, geriu kiekvieną akimirką į save.

 

Ar pirmą kartą savanoriauji užsienyje?


Taip, aš pirmą kartą savanoriauju užsienyje ir išvis esu užsienyje ilgam laikui. Labai keistas jausmas, kai tas kampelis, kuriame dabar sėdžiu, patapo mano savotiškais namais. Lyginant su gyvenimu – labai trumpalaikis taškas, bet dabar atrodo, kad aš esu čia laukiama ir čia yra mano vieta. Ir dar žinau, kad tai tik šitiems 9 mėnesiams, kuriuos praleisiu čia ir ne daugiau. Nors jau širdyje randas pradeda rastis. Dalis manęs čia pasiliks.

 

Kaip sužinojai apie EST? Kas paskatino dalyvauti projekte?

 

Pirmą kartą apie EST sužinojau, kai lipdžiau molio krosnį su buvusiu EST savanoriu ir jis papasakojo apie savo patirtis. Mane sekundei buvo sudominusi mintis, bet nuslūgo. Po keleto mėnesių aš pati susivokiau, kad man egzaminai ant nosies ir aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo. Pamenu buvo spalis, aš Vilniuj susitikau draugę ir bekalbant ji man pakišo mintį apie savanoriavimą užsienyje. Viskas susidėstė iš draugų patirties, patarimų.

 

 

Ar lengva buvo apsispręsti išvykti į kitą šalį, o gal kaip tik turėjai kokių nors abejonių?

 

Hm, tikriausiai sunkiausia buvo susikrauti lagaminą ir pasakyti savo miškams ir pievoms: „Iki pasimatymo“. Na, ir savotiškas prisirišimas prie draugų, šeimos, aišku, buvo kabliukas. Abejonių neturėjau, o jei buvo atsiradusios – dingo. Nereikia daug, reikia tikėti akimirka, kurioje gyveni. To čia mokausi. 

 

Ar pagyvenus Lenkijoje ,,sulūžo" kokie nors stereotipai apie lenkus, pačią šalį, jų gyvenimo būdą, vertybes? Ką naujo ten atradai?


Iš tiesų daug stereotipų pasitvirtino, keletas sulūžo. Pasakysiu tik viena: mane supa tikrai šilti ir mylintys žmonės, nors kalbama, kad tai nėra visiška tiesa. Džiaugiuosi būdama puikioje aplinkoje. Ką naujo atradau Lenkijoje... Hm, net susimąstau. Nežinau. Didelį miestą ir nežmonišką smogą, kuris man kelia migreną.😊 Iš tiesų – nežinau. Gal ne kiek iš Lenkijos pusės, o labiau iš paties projekto – sutikau nuostabių žmonių.

 

Koks apskritai Lenkijoje vyrauja požiūris į savanorius, ar populiaru savanoriauti?

 

Visai neseniai sužinojau, kad Varšuvoje egzistuoja daugiau savanorius priimančių organizacijų ir kad mes nesame vieni. Dabar bandome ieškoti bendraminčių ir laukiame naujų pažinčių. Kiek man tekę susidurti, žmonės savotiškai žavisi ryžtu ir džiaugiasi už mus. Teko sutikti daug savanorių iš įvairiausių Lenkijos miestų, kurių net nežinojau egzistuojant – žavu. 

 

Jei gerai supratau, savanorystė buvo būdas atrasti, kas Tau patinka ir ką nori veikti gyvenime? Ar savanorystė įgijo dar kokią nors reikšmę Tau?

 

Iš tiesų savanorystė parodė man gana daug, bet nesu tikra, ar ji man parodo mano viso gyvenimo norus. Pati savanorystė man atvėrė daug durų, susijusių su mano bendravimo galimybėmis, galbūt surado mano užslėptą norą mokėti daugiau kalbų, supratau, kad be aktyvaus gyvenimo būdo aš nelabai apsieinu. Savotiškas savarankiškumo patikrinimas, kantrybės ugdymas ir visos tos mielos, mažos smulkmenos, išlendančios klaidos, iš kurių mokytis yra variklis, leidžiantis gyvenimui suktis. Eini, darai dalykus ir nebijai klysti. Tiesiog iš naujo mokausi mylėti gyvenimą, juk jis – NUOSTABUS!