LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Nuotykiai spalvų menėje

 

Savo patirtimi ir įspūdžiais dalinasi jau beveik pusmetį organizacijoje „Menų kambarys“ savanoriaujanti Živilė :)

 

 

Vos pradėjusi rašyti šį straipsnį mąsčiau sau, kiek daug galima papasakoti pabuvojus trumpą laiką naujoje vietoje, tarp dar menkai pažįstamų žmonių ir nieko tokio ypatingai doro nenuveikus. Ir visgi, iš tiesų, galima užpildyti gerokai daug savo gyvenimo knygos puslapių, tik, žinoma, jeigu pajunti, jog atsidūrei ten, kur tau atsidurti ir buvo lemta...

 

 

Pirma apie tai, ką jau nuveikiau. Turiu trumpai paminėti, jog aš, jau anksčiau savanorystės duonos krimstelėjusi menininkė, o dabar „Menų kambario“ „pribuvėja“, balandžio 20 dieną, pirmą kartą susitikau su vaikais iš Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro ir tai buvo vienas iš tų momentų, kai numanai, jog bus vienaip, labai jaudiniesi, nerimauji, tačiau būna visai kitaip. Iš pradžių buvo nejauku, po to kiek drąsiau, vėliau ir visai atsisveikinti nesinorėjo, kad ir iki kito trečiadienio. Kas mane visada užburia, papildo mano vidinių degalų atsargas, tai kai išvystu susidomėjusias, ypač jaunų žmonių, akis, norą dar akimirką pabūti ir užbaigti paskutinį potėpį. Džiugina, kai gali įtraukti kitus į veiklą, kuriai ir pati jau gerą pusę gyvenimo paskyrei. O jei tarp jaunuolių ir užslėptų talentų atrandi – gera nuotaika mėnesiui garantuota.

 

 

1.jpg (regular, 500x300)

 

 

Sakoma, nevalia didžiuotis savo nuveiktais gerais darbais, tad apie juos daug tuščiažodžiauti ir nenoriu. Noriu pakalbėti apie ateities planus, kuriuos svarbu užsibrėžti kiekvienam iš mūsų ir jų, beatodairiškai, griaunat visas sienas, siekti iki galo. Taip jau įvykiai susiklostė, jog šmirinėdama po Kauno gatves ir susipažindama su naujais žmonėmis atvėriau kitas, opesnes problemas nei mažo miestelio, iš kurio esu kilusi. Kai gyveni nedideliame miestelyje, problemos, regis, niekingos, kartais absurdiškai lengvai įveikiamos, ir būna, pasirodo, jog jos visai ir ne problemos, o tai, su kuo galima susidurti mieste... Lai neįsižeidžia senukas Kaunas, jog tokia prašalaitė kaip aš teršia tokio išties įspūdingo, Nemuno ir Neries upių paglostomo, antro pagal dydį Lietuvos miesto vardą, tačiau kraštovaizdį ir miesto atmosferą kuria miestelėnai, visada skubantys ir troleibusuose bei autobusuose susigrūdę kauniečiai. Tai jie, darbais ir žodžiais arba kilsteli savo krašto vardą aukštyn, arba palieka atvykėliams iš svetur blogą poskonį. Būtent, atvykėliams iš kitų kraštų, ne tik turistams, bet ir gyvenantiems čia jau padoriai ilgai, jog į juos būtų galima kreiptis „broli, lietuvi“ ar „sese, lietuvaite“.

 

2.jpg (regular, 500x281)

 

 

Nedėkinga politinė situacija pasaulyje nulėmė, kad viskas klostosi grėsminga, nepažįstama linkme, tačiau gaila, jog kai kurie žmonės patenka į to viesulo epicentrą ir daugiau nieko nemato ir negirdi. Kalbu apie tuos dažnai šiuo metu girdimus, su pabėgėliais asocijuojamus ir kitataučiams beriamus kaltinimus, kad jie tik bėdos atneš, naudos iš jų absoliučiai jokios. Deja, tokių kreivų žvilgsnių ir kalbų būta ir Kaune, neapsieinama be gyvatės liežuvio kaišinėjimo ir kituose didesniuose miestuose. Tikriausiai šiuo metu neapsieinama be šito niekur. Iš prigimties esu linkusi poetizuoti, rinkti švelnesnį toną, tačiau griežtesnio žodžio negaliu išvengti kalbėdama tokiomis temomis.

 

Todėl ir drįstu teigti, jog tai ir bus viena iš svarbiausių savanorystės užduočių – keisti blogą, pašvinkusia žuvimi trinktelėjusį ir senokai nusistovėjusį žmonių mąstymą, jog jeigu tu esi atkeliavęs iš už jūrų marių ir esi kitokios odos spalvos – esi „džichadistas“ teroristas, iš sunkiai dirbančių lietuvių atimantis duonos kąsnį svetimtautis, kuriam niekada taip ir nelemta „prigyti“ Lietuvoje ir praturtinti šio krašto. Ech, labai lengva kritikuoti, užgauti, pastumti, pasmerkti, bet išsiaiškinti, suprasti, priimti, blaiviai mąstyti, galų gale, skirta ne visiems ir tegul jie žino, kiek daug netenka ir kiek galima išmokti iš kitos tautybės žmogaus ir gailisi visomis praleistomis puikiomis progomis atrasti naują kultūrą, o su ja kartu ir naujų papročių, įmantrių muzikos garsų, šokių, pokštų ir delikatesų.

 

3.jpg (regular, 500x281)

 

 

Kaip kartą Volfas Elbruchtas, vokiečių kilmės vaikiškų knygų autorius ir iliustratorius yra pasakęs: „Mūsų laikais menas – tai prožektorius ir ginklas“. Tokia, manau, ir turi būti kova – taiki, bet taikli, su ryškiomis guašo, akrilo, tušo ar kitos medžiagos, kuria menininkas pasirenka nutapyti paveikslus, besibeldžiančius į žmogaus sąmonę ir sveiką nuovoką, spalvomis. Ir būtent menininkai, jautrios ir visa pastebinčios bei per save praleidžiančios asmenybės, turėtų žadinti žmones pajusti kitus žmones, sąlytį su mūsų visų bendromis šaknimis ir su gamta.

 

4.jpg (regular, 500x281)

 

Pradėdama savanoriauti „Menų kambaryje“ įgijau galimybes, kurių, ko gero, nebūčiau gavusi niekur kitur. Galiu išmokti naujų meno rūšių ir naudotis dirbtuvėmis, kurių sienos man taip ir šnabžda: „Menininkė savo vietoje...“. Susidūriau su iššūkiais, kuriais anksčiau nesusidūriau. Galiu padėti tiems, kurių nepasiekiau anksčiau. Na, ar gi tai ne kiekvieno menininko-altruisto rojus Žemėje?

Tik štai laikas atsisako laukti, tad pirmyn į darbus!

 

51.jpg (regular, 500x281)

 

 

Dar šis tas. Be padėkos niekaip. Didžiausia padėka mano mentorei Birutei Taraskevičiūtei už klausimų laviną, kurią ji dažnai turi atlaikyti iš mano pusės; kelrodei žvaigždei, „Menų kambario“ direktorei Žiedūnei Duobaitei, kuri, nors visada labai užsiėmusi, tačiau išklauso, supranta ir pataria, bei JGI koordinatorei Karolinai Barkauskaitei, kuri padėjo man pradėti savanoriauti naujame „Atrask save“ projekte. Taip pat didelė padėka Ritai – už visokeriopą pagalbą, Ievai – už linksmai ir kūrybiškai praleistas akimirkas, speciali padėka Davut, jog atvėrė man neišsenkantį gėrio klodą – kuskuso košę, be kurios nuo šiol neįsivaizduoju savo pusryčių ir Sasvan, kuris pagelbėjo man užsiėmime su kurčiaisiais ir neprigirdinčiais vaikais bei pavaišino visus mus šokoladiniais saldainiais. Širdingai ačiū visiems!

 

 

Živilė VAICEKAUSKAITĖ, projekto „Atrask save" dalyvė, „Menų kambario“ savanorė