LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

„Kieta teta” iš Stambulo: savanorės iš Turkijos patirtys Kaune

„Kokia situacija Stambule?“ – vėlų trečiadienio rytą Kaune klausiu Ezgi, kurią kompiuterio ekrane matau sėdinčią tėvų namų svetainėje (Stambulo Azijos pusėje). Situacija šiuo metu panaši daugelyje šalių: karantinas, nežinia, uždarytos sienos. Ezgi – viena iš „Europos solidarumo korpuso“ programos savanorių, kurie trumpoms atostogoms išvyko namo ir, paūmėjus pasaulinei situacijai dėl koronaviruso, buvo priversti pasilikti. Nepaisant mus šiuo metu skiriančių trijų valandų skrydžio lėktuvu, kalbamės apie Ezgi savanorystės projektą ir patirtį Lietuvoje.

instasize_2001262013034.png (regular, 500x500)

 

Ezgi (23m.) Balkanų pusiasalyje esančiame Turkijos Tekirdaho miestelyje baigė biomedicininės inžinerijos bakalauro studijas. Ji prisimena vidinę paniką ir savo mintis, atsiimant diplomą: „Dabar jau rimtai prasidės tikras gyvenimas, nebebus jokių studijų, reikės imtis kažko tikro.“ Nežinia, ar nuo to tikrumo bėgant, ar kaip tik į jį, Ezgi nusprendė nerti į tarptautinę patirtį ir nuveikti ką nors prasminga. Naršydama „Europos solidarumo korpuso“ projektų duomenų bazėje Ezgi mąstė apie savo gebėjimus: „Projektai, susiję su edukacija ar vaizdinės medžiagos redagavimu atrodė per toli nuo to, ką sugebu. Nesijaučiau pakankamai kvalifikuota“. Mergina sustojo prie projektų su žmonėmis su negalia. Ezgi augo kartu su savo bendraamžiu autizmo spektro sutrikimų turinčiu pusbroliu, pažinojo ir pažįsta jo draugus, mokyklos mokytojus. Suradusi projektą su negalią turinčiais žmonėmis Ezgi pajuto, kad tai galėtų būti jos jėgoms. Tikėjimą, kad sugeba gerai komunikuoti su negalią turinčiais žmonėmis, stiprino ne tik pačios merginos patirtis, bet ir aplinkinių pripažinimas: „Kartą kažkas man pasakė, kad bendrauju su pusbroliu ir jo draugais taip, tarsi jie būtų tokie pat kaip mes (be negalios) – man tai buvo geriausias komplimentas“. Mergina pripažįsta, kad augdama dažnai pykdavo ant žmonių, kurie jautė baimę bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis. „Dabar vis geriau suprantu, kad jie galbūt tiesiog nežino, kaip prieiti, pradėti“ – dalinasi Ezgi.

 

Renkantis savanorystės projektą Lietuva nebuvo pirmasis Ezgi pasirinkimas: „Studijų laiku pusę metų mokiausi Rumunijoje, o savanorystės patirčiai mąsčiau apie turtingesnę Europos šalį“. Tačiau Ezgi patiko „A.C. Patria“ organizacijos koordinuojamas „#glocal“ savanorystės projektas Kauno Vilijampolės socialinės globos namuose. Mergina vis dar prisimena atrankos pokalbio metu per skype‘ą ją nustebinusį organizacijos darbuotojų klausimą, ar ji tikrai norinti atvykti savanoriauti į jų įstaigą. „Tai ar jūs manęs norite kaip savanorės?“ – prisipažįsta tuomet galvojusi Ezgi. 

Klausydamasi apie ilgametę Ezgi buvimo ir bendravimo su negalią turinčiais žmonėmis patirtį svarstau, ar atvykus savanoriauti į Vilijampolės socialinės globos namus ją kas nors nustebino? Ezgi nepalieka pauzės pamąstymui: „Nesitikėjau tokios žmonių su negalia įvairovės“. Mergina pripažįsta, kad galbūt dėl to, jog prieš atvykdama pažinojo tik autizmo spektro sutrikimų turinčių žmonių, nustebino socialinės globos namų gyventojų heterogeniškumas. Susitikimas su turinčiais ir fizinę negalią žmonėmis jai taip pat buvo nauja patirtis. „Dabar suprantu, kad nepaisant asmeninės patirties, nesu kvalifikuota darbuotoja ir negebu dirbti su kiekvienu namų gyventoju“ – dalinasi Ezgi. Dar vienas netikėtas iššūkis, kurį išgirstu jau ne iš pirmo savanorio tokio profilio organizacijose, tai sveiko autoritetinio santykio su tikslinės grupės nariais susikūrimas. Ezgi pripažįsta, kad savanorystės pradžioje teko išgyventi keletą situacijų, kurios paskatino apmąstyti, koks yra sveikas savanorio ir namų gyventojo santykis, ir aktyviai jį kurti. Ezgi prisimena, kaip pirmomis savanorystės dienomis vienas namų gyventojas pasivaikščiojant lauke vis tolo nuo namų, bandydamas Ezgi ribas. „Pradžioje drovėjausi konfrontuoti. Nežinojau, kad galiu ir turiu pagarbiai, tačiau aiškiai, apibrėžti ribas to, kas galima ir kas negalima“ – prisimena Ezgi.

 

„Europos solidarumo korpuso“ programa pabrėžia jauno žmogaus mokymosi aspektą, todėl į naują šalį ir organizaciją atvykę savanoriai nepaliekami vieni. Kiekviena savanorį priimanti organizacija turi išsirinkti darbuotoją, vadinamą tutoriumi (kuratoriumi), kuris savanorį lydės savanorystės procese. „Savo tutorę sekiojau beveik visur, nes dar nieko nežinojau“ – prisimena Ezgi pirmąsias savaites Vilijampolės socialinės globos namuose. Gera įžanga atnešė vaisių. Laikui bėgant Ezgi tapo vis labiau savarankiška, o įgytas tutorės ir kolegų pasitikėjimas jai teikė pasitikėjimo savimi, džiaugsmo ir motyvacijos.

Ezgi prisimena, kad atvykdama turėjo idėją socialinės globos namuose surengti didelį renginį, įtraukiant visus gyventojus, tačiau kol kas ji mieliau dirba individualiai ar su mažomis žmonių grupelėmis. Ezgi savo siūlomas veiklas stengiasi derinti prie gyventojų interesų: „Kai kurie žmonės man pasako, ką norėtų veikti ir man tai patinka labiausiai, nes nenoriu jų versti“. Mergina namų gyventojus lydi pasivaikščiojant lauke, kartu gamina maistą, užsiima rankdarbiais, asistuoja sporto salėje. Turėdama savanorės vaidmens teikiamą laisvę ir laiką, Ezgi kuria individualius užsiėmimus, pavyzdžiui, motorinius įgūdžius lavinantį žaidimą iš panaudotų butelių. Ezgi nuomone, namuose pakanka darbuotojų, kurie palaiko dienos struktūrą, todėl savanorė savo vaidmenį mato kaip „kietos tetos“, kuri tau visuomet leidžia truputį daugiau nei mama.

Teiraujuosi Ezgi, kaip ji komunikuoja su namų gyventojais, jei dauguma jų nekalba angliškai, o ji – lietuviškai. Ezgi paaiškina, kad su mokančiais rašyti ir skaityti ji kaip su bet kuo bendrauja naudodama „Google translate“ programą. Yra tokių, kurie negeba skaityti, tačiau supranta įgarsintą Ezgi iš turkų į lietuvių kalbą per tą pačią programą išverstą žodį ar frazę. Kai žmogus nekalba, tuomet savanorė stebi veido mimikas ir kūno judesius – jie taip pat puikiai padeda susikalbėti. Nesvarbu, su ar be žodžių, ryšį užmegzti įmanoma. Merginą namuose jau pažįsta ir sveikinasi apkabindami ar pamojuodami net ir tie, su kuriais ji nesusitinka individualiose veiklose. Ezgi džiaugiasi, kad yra priimta: „Jie žino, kas aš esu, ir nori man tai parodyti“. Net ir būdama Stambule karantino metu Ezgi apsikeičia žinutėmis su keliais namų gyventojais, kurie vis teiraujasi, ar ji dar sugrįš.

 

Ezgi stebisi Vilijampolės socialinės globos namų (viešosios įstaigos), teikiamomis galimybėmis žmonėms su negalia. „Pradžioje netgi jaučiausi kiek nereikalinga, kai yra tiek įvairių veiklų“ – prisimena Ezgi. Mergina taip pat pozityviai vertina darbuotojų atsidavimą. Jos nuomone, tokio sunkaus darbo, kokį ji mato dirbant socialinės globos namuose, dirbti vien dėl algos nebūtų įmanoma: „Jis tikrai ateina iš širdies“.

Ezgi savanoriauja Europos savanorystės programoje, taigi man įdomu, ką jai reiškia Europa ir europietiškumas. Nedvejodama Ezgi pirmiausia įvardija Šengeno erdvę. Taip pat seniau Europa savanorei visuomet atrodė gana homogeniška ir asociavosi su „geresne situacija“ nei Turkijoje. Tačiau dabar, po studijų Rumunijoje ir septynių mėnesių savanorystės Lietuvoje, po pažinčių su žmonėmis iš įvairių Europos šalių, Ezgi jaučia, kad Europa labai skirtinga ir taip pat nėra rojus. 

Gyvenimu Kaune Ezgi mėgaujasi. Lyginant su perpildytu Stambulu, Kaunas išties nedidelis miestas, tačiau savanorei jis kaip tik – puikus miesto ir gamtos mišinys. Ezgi džiaugiasi Kauno gatvės menu, spurgomis, o taip pat ir kultūriniais renginiais, kurių gausa ją maloniai nustebino. Ko Ezgi linki Kaunui? Gerų 2022 metų!

instasize_200123185925.png (regular, 500x500)