LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Jaunuoliams – „lauko terapija“: nuo pabėgimo planų iki džiaugsmo laikant jonvabalį

 

 

Norėdami geriau pažinti save bei sužinoti savo galimybes jaunuoliai mėgsta eksperimentuoti, ieškoti iššūkių keliančios veiklos. Viena tokių veiklų – patyriminis žygis. Lietuvoje šie ir panašūs, patirtinio ugdymo metodais paremti, užsiėmimai taikomi nuo 1998 m. Pagrindinis žygio tikslas – padėti jaunuoliui tapti savarankišku, pasitikinčiu savimi žmogumi, – skelbiama „A.C. Patria“ pranešime spaudai.

Jau ilgus metus patyriminius žygius jaunuoliams organizuoja ir tarptautinę praktiką Lietuvoje diegia vienos pirmųjų jaunimo veiklos organizacijos šalyje „A.C. Patria“ jaunimo centras „Vartai“. Kazlų Rūdos miškuose šią vasarą vykusiame patyriminiame žygyje kartu su 9 jaunuoliais dalyvavusios atviro jaunimo centro „Vartai“ koordinatorės, socialinės darbuotojos Astos Stankūnaitės teigimu, įvertinus daugiametę jaunimo centro patirtį bei patyriminio mokymosi naudą, buvo nuspręsta 4 dienas su jaunuoliais praleisti miškuose. Šį sprendimą priimti paskatino ir tarptautiniai mokymai Ispanijoje, kuriuose Asta susipažino su Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtos „lauko terapijos“ (angl. „wilderness therapy“) metodika ir praktika.

 

 

 

  

„Šios terapijos pagrindinis tikslas – ugdyti jaunuolių pasitikėjimą ir pozityvų elgesį. Ši filosofija remiasi patyriminio mokymosi principais, stipriųjų pusių perspektyva, ekologinės psichologijos idėjomis. Kitaip sakant, lauko terapija – ugdymo būdas, grįstas gyvenimo gamtos sąlygomis nuotykiu, siekiant pačiam dalyviui įdomaus išsikelto tikslo ar iššūkio įveikimo per betarpišką, neįprastą, tačiau saugų patyrimą“, – sakė A.Stankūnaitė.


Žygyje dažniausiai dalyvauja 3 vadovai ir 10–12 jaunuolių. Mažas grupės dydis, pasak koordinatorės, padeda sukurti intensyvesnį terapinį procesą, leidžia atkreipti dėmesį į individualius jaunuolių poreikius ir tikslus. Be to, žygis gamtoje – intensyvus patyrimas ne tik emociškai, bet ir fiziškai, o mažas grupės dydis leidžia greičiau reaguoti į galimas rizikas ir jas vertinti. „Dar prieš žygį su jaunuoliais pasidalinamos atsakomybės, bendras inventorius. Jaunuoliai skatinami patys savarankiškai ir grupėje priimti sprendimus – vadovai šiuos procesus padeda moderuoti ir reflektuoti, bet nepriima sprendimų už juos. Žinoma, esant rizikingoms aplinkybėms, vadovas turi įvertinti situaciją ir atitinkamai reaguoti“, – teigė jaunimo centro „Vartai“ koordinatorė.

 

„Daug kalbame apie tai, kaip stovyklauti be pėdsakų, kad gamtoje esame svečiai ir viskas turi likti taip, kaip rasta. Kalbame ir apie tai, kaip susikrauti kuprines, kokie reikalingi daiktai. Vis dėlto, pasiruošimas žygiams reikalauja nemažai resursų. Tam, kad žygis įvyktų, reikia ne tik pasiruošti jam techniškai, t.y. pasirūpinti inventoriumi, sudaryti maršrutą, programą, įvertinti rizikas ir jas valdyti, bet ir turėti reikalingų kompetencijų darbui su jaunimu, gebėti moderuoti grupės procesus. Be to, pats darbuotojas turi gerai jaustis būdamas gamtoje – 4 dienos be įprastų patogumų, fizinis nuovargis gali sukelti papildomo streso,“ – apie pasiruošimą žygiui pasakojo A.Stankūnaitė.

 

Patyriminio žygio tikslas – ugdyti jaunuolių savarankiškumą. Jo metu sukuriamos tokios sąlygas, kurioms esant jaunuoliai gali saugiai eksperimentuoti, mokytis prisiimti atsakomybę už savo veiksmus bei sprendimus. „Buvimas laukinėje gamtoje – labai koncentruotas patyrimas, kai, po mažu paliekant savo komforto zoną, pradedi pažinti savo kūną, emocijas, reakcijas į skirtingas situacijas, atrandi savo stiprybes. Gamtoje viskas tikra ir vyksta natūraliai: pečius pradeda skaudėti, jei kuprinė sukrauta neteisingai ar pasiėmei per daug nereikalingų daiktų, palapinė sušlampa, jei netinkamai ištempei kuoliukus, ar vakarienė tampa pati skaniausia, jei leidai sau būti kūrybišku ir atsipalaiduoti. Viskas vyksta priklausomai nuo priimtų sprendimų – tokiu būdu ugdoma asmeninė atsakomybė,“ – patirtimi dalinosi žygyje dalyvavusi vadovė.


 
Pasak A.Stankūnaitės, per tikrus, natūralius dalykus gamtoje jaunuoliai gali patirti sėkmę ir ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis: „Didžiausias pastiprinimas ateina suvokus, kad įveikei tuos 10 ar 20 kilometrų savo jėgomis, savo kojomis, kad įveikei save. Tokiu būdu jaunuoliai turi galimybę suprasti, kaip jie reaguoja sudėtingose situacijose ne tik žygio metu, bet ir gyvenime, kaip gali jas valdyti. Svarbiausia, skatiname jaunuolius atrasti savo asmeninę ribą, ją priimti ir sustoti laiku. Taip pat žygiai moko išbūti sunkume, nepasiduoti, nepabėgti nuo problemų: dalyviai supranta, jog tiesiog reikia atsikelti ir eiti pirmyn. Eidami jie gali mokytis problemos sprendimo įgūdžių ir ieškoti, kaip išbūti šiame sunkume, vietoje to, jog nuo jo pabėgtų”.

 

Kiekvieną dieną vyksta ryto ir vakaro ratai – refleksijos metas, patirties apmąstymas ir analizė. Tai neatsiejama patyriminio ugdymo dalis. Refleksijos metu jaunuoliai įvardina savo pastebėjimus, kilusius jausmus ir mintis, analizuoja, prie kokių įžvalgų ar išvadų tai veda. Šis etapas labai svarbus, kadangi tiek lavina savirefleksijos gebėjimus, tiek padeda suprasti žygio metu išgyventas situacijas bei apmąstyti, kokias gautas pamokas galima pritaikyti gyvenime.

 

50 km žygyje dalyvavusių jaunuolių prisiminimai įvairūs: nuo pastebėto gamtos grožio ir atrastų kulinarinių gabumų iki pabėgimo strategijų kūrimo; nuo pasikeitusio kasdienių dalykų suvokimo iki kūrybiško prisitaikymo prie gamtos (kai, pavyzdžiui, kankorėžis panaudojamas kaip įrankis indams plauti); nuo minučių apie nepakeliamą kuprinės svorį iki planų dalyvauti kitame žygyje. „Nors ekstremalūs žygiai man pačiam nebuvo naujiena, „Vartų“ patyriminis žygis po Kazlų Rūdos miškus leido pirmąkart pajausti, kiek sveria ant kupros nešamas didžiulis krovinys, kaip fantastiška rytais, atsegus palapinės užtrauktuką, pamatyti nuostabų pušyną ir koks jausmas apima einant be žibinto naktį. Nors žygis fiziškai sekino, bet vienareikšmiškai – tai buvo ypatinga ir nepakartojama patirtis,“ – teigė žygio dalyvis dvidešimtmetis Tadas. Šešiolikmetė Solveiga teigė, kad žygio metu išmoko daugiau kalbėti, pasakyti kada yra blogai ir, svarbiausia, paprašyti pagalbos, kai jos reikia.

 

Kita žygyje dalyvavusi mergina – Aurelija, tikino, jog iššūkio metu ji įgijo vidinės stiprybės ir patyrė daug gerų emocijų: „Prisimenu, kaip gali pradžiuginti tokie dalykai, kaip švilpukas, drėgnos servetėlės ar kankorėžis indams plauti, taip pat, tokios akimirkos, kaip šiltas močiutės pasitikimas ir vandens pasipildymas, malonūs pašnekesiai su kiekvienu grupės nariu ir naktiniame žygyje rankose laikyti jonvabaliai. Manau, pasiekėm didžiausią savo tikslą – būti tikra grupe, sustoti, kai kam nors sunku eiti, dalintis vandeniu ir kartu smagiai leisti laiką. Parsivežiau jausmą, kad tvirčiau jaučiuosi būdama viena pati. Žygyje buvo gera atitrūkti nuo kasdienybės“.