LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Iš Sankt Peterburgo į Kauną – devyni mėnesiai savanorystės

Vietinė, nacionalinė ir tarptautinė savanorystė. Tokiomis kryptimis dirba organizacijos „A.C.Patria“ savanorių centro komanda. Šiandien kviečiame į pažintį su Europos savanorių tarnybos savanore Anastasija Kasionova iš Rusijos, kuri Lietuvoje, Kaune, vaikų dienos centre, savanoriavo nuo rugsėjo iki liepos. Pokalbį apie jos savanorystę, kurią mergina vadina gyvenimiška patirtimi, padėjusia geriau pažinti ir suprasti, atrasti save, pradėjome lietuviškai. Kaip jai tai pavyko?

 

foto_prie_straipsnio.jpg (regular, 500x375)

Nastja, kaip sugalvojai atvažiuoti į Lietuvą?

Aš niekada nebuvau buvusi Lietuvoje, negalvojau, kad noriu čia atvykti. Ieškojau projektų, kurių metu galėčiau dirbti su  vaikais ir nekreipiau dėmesio į šalį. Rinkausi veiklą. Apie savo norą parašiau į skirtingas šalis ir man atrašė koordinatorė Milda iš Lietuvos, iš organizacijos „A.C.Patria“.

 

Kokios savanoriškos veiklos ieškojai?

Su vaikais, nes Rusijoje buvau dirbusi su neįgaliaisiais iki keturiasdešimties metų. Jie ateidavo į užsiėmimus, buvau psichologė, organizuodavau piešimo pamokas, renginius. Tai buvo nevyriausybinė organizacija, kur galima įgyvendinti savo idėjas. Buvau pavargusi dirbti su vyresniais žmonėmis, todėl norėjau veiklos su vaikais.

 

11770335_803933553055616_1599667922_o.jpg (regular, 500x334)

Ką veikei Lietuvoje?

Aš Lietuvoje buvau nuo rugsėjo iki liepos mėnesio. Savanoriavau vaikų dienos centre, vaikai nuo šešių iki dvylikos metų būdavo pagrindinė grupė, paauglių daug neateidavo. Dariau daug kūrybinių darbelių, buvo žaidimų, pokalbių, piešimo.

 

Kaip manai, ką išmokai per šį laiką?
Nemažai kultūrinių dalykų, labai svarbių dalykų apie bendravimą su skirtingais vaikais. Prieš dvi savaites buvau su vaikais stovykloje. Didžiausia patirtis vaikų dienos centre – mokymasis iš kolegų, kaip suorganizuoti visą vaikų laiką, kai jie ateina, pavalgo, daro namų darbus. Man buvo svarbu pamatyti tai ir kaip skirtingi žmonės skirtingai dirba su vaikais. Pastebėjau, kad dirbant su vaikais labai svarbu nustatyti ribas, tai yra sudėtinga, bet labai reikalinga.

 

11768779_803932959722342_800829133_o1.jpg (regular, 500x334)

Ar atvykusi į Lietuvą patyrei kultūrinį šoką?

Pirmiausia man viskas labai patiko, nes atvykau iš Sankt Peterburgo į Šilainius, kur viskas taip žalia, erdvu – pasijutau laisva. Visi man padėjo, buvo labai draugiški – tai buvo mano pirmoji patirtis. Žmonės čia atviresni, jie atviri kalbėtis. Sankt Peterburge žmonės nežiūri vieni į kitus, o čia atsisėdus stotelėj ir nusišypsojus, jie pradeda su tavimi kalbėtis.

Vienas dalykas, kuris labai nustebino mane: susipažįstant su žmonėmis jie pasakoja apie save. Pradžioje visi papasakoja apie save, o paskui nebekalba su manimi. Kai man reikėjo, paprašiau pagalbos. Žmonės padėjo nieko nesakydami ir visai nebuvo asmeninio pokalbio. Paskui aš supratau, kad reikia papasakoti apie save. Tada vėl pradėjome kalbėtis. Kol tai supratau, buvo sunku, nes kurį laiką neturėjau asmeninių ryšių. Kalba suartina. Rusijoje žmonės nesureikšmina pasakojimo apie save, o čia tai buvo svarbu. Taip pat žiemą buvo labai šalta darbo patalpose, bet žmonės prie to pripranta. Buvau su daugybe drabužių, storiausiom kojinėm.

 

 

Ko išmokai bendraudama su žmonėmis iš kitų šalių, su savanoriais, atvykusiais iš kitų Europos kraštų?
Po adaptacijos Lietuvoje, sausį pasijutau lyg būčiau namuose. Su kitais savanoriais mes visi esame tokioje pačioje situacijoje, visi adaptuojamės, dėl to nėra šoko vienam nuo kito kultūrinės patirties. Kai atvykau, gyvenau su trimis serbais, man tai nebuvo visiškai nauja, nes jau buvau buvusi Serbijoje.

 


Kaip gyvendama Lietuvoje leidai laisvalaikį?
Radau labai daug užsiėmimų, labiausiai patiko tradiciniai lietuvių liaudies šokiai, kur žmonės nuo dvejų metukų iki 90 metų šoka kartu. Jie atviri ir ypatingai per šventes priima visus universitete arba Muzikos instrumentų muziejuje šokti kartu. Teko dalyvauti tarptautinėje šokių naktyje Kelmėje. Taip pat lietuviškos dainos. Lietuvoje dar atradau bėgimo treniruotes. Kartu su kitais savanoriais einam du kartus per savaitę sportuoti, ten ateina skirtingo amžiaus žmonės, treniruotės vyksta nemokamai. Nuo balandžio mėnesio jos vykdavo lauke.

 

 

O kokių tradicijų turite su kitais savanoriais ?

Su dviem savanorėmis iš Ispanijos ir Vengrijos kiekvieną antradienį susitinkame, gaminame valgyti vis kitoje vietoje. Iš pradžių turėjom tradiciją žiūrėti filmą kiekvieną sekamdienį aštuntą valandą su visais savanoriais dideliam name, bet paskui dingo, sustojo.

 

Nastja, o kas tau yra savanorystė?

Tarptautinė savanorystė skiriasi nuo vietinės savanorystės. Ši savanorystė čia yra apie gyvenimo patirtį, ne apie konkrečius dalykus, kurių mokaisi darbo vietoje, bet apie gyvenimą toli nuo namų, kitoje šalyje. Tai duoda labai daug gyvenimiškos patirties, savęs supratimo. Sankt Peterburge mano savanorystė buvo kaip praktika studijų metu.

 

O ką galėtum palinkėti jaunam žmogui, kuris norėtų savanoriauti, bet nedrįsta, bijo?

Manau, kad labai svarbu gyvenimo patirtis, todėl yra vetinga išnaudoti šią savanorystės užsienyje galimybę. Labai daug bendraudamas su skirtingais žmonėmis iš skirtingų šalių, geriau save pažinsi, kur kas geriau nei būdamas namuose ir tik dirbdamas. Tai svarbu, kad suprastum, ko tikrai nori gyvenime, kad rastum save, kad eitum savo keliu. Aš dabar suprantu, ką noriu daryti, kodėl darau ką nors. Tai ne apie profesinę patirtį, bet priežastis: kodėl darau vienus ar kitus dalykus, kokios mano emocijų priežastys, santykiai su kitais žmonėmis? Tai suteikia harmonijos.

 

erasmuslogotipas2015.jpg (regular, 500x143)jtba-lt-2015.jpg (regular, 500x212)

 

Akivaizdu, kad ne tik darbo su vaikais, bendravimo su įvairiais žmonėmis, lietuvių tradicijų pažinimo patirtis, bet ir galimybė išmokti lietuvių kalbą praturtino savanorės Nastjos gyvenimą. Juk ji tiek daug gali pasakyti lietuviškai! Europos savanorių tarnybos savanoriai, savanoriaudami skirtingose šalyse, mokosi tos šalies kalbos, kad galėtų lengviau priprasti prie aplinkos, geriau suprasti tos šalies žmones. Ir tai tik dalis tarpkultūrinio pažinimo ir patyrimo savanoriaujant.

Labai ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Birutė TARASKEVIČIŪTĖ,

„A.C.Patria“ Savanorių centro savanorių mentorė

Nuotraukos: Birutės Taraskevičiūtės ir iš asmeninio savanorės archyvo