LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Devyni širdies dūžiai

Savanorė Živilė Vaicekauskaitė: devyni širdies dūžiai

Dažnam, ypač jaunam žmogui, vos pradedančiam žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius, trūksta pasitikėjimo savimi. Apskritai dažnas iš mūsų yra linkęs save nuvertinti, smerkti ir lyginti su kitais. Netaip seniai ir man rodėsi, jog mano bėdos – didžiausios, mano ligos – ūmiausios, jog esu menkai kam gabi, kad man daug kas nepavyks, todėl neverta net pradėti, bet viską iš esmės pakeitė savanorystė, kuria norėjau jau seniai užsiimti. Padėti kitam man yra gyvybiškai svarbu, tik štai tas jaunatviškas drovumas, o gal veikiau kvailumas, vertė ilgai mane svarstyti: ar pradėti iki šiol neištirtą kelionę, į kurią niekas iš mano pažįstamų anksčiau nėra iškeliavęs? Ir kiek per ilgai svarsčiau, kaip dabar manau, kol galiausiai sukaupiau visą drąsą ir parašiau laišką į „Jaunimo savanorišką tarnybą” su išsamiu prisistatymu. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo ir netrukus mano kelionė į save prasidėjo.

 

gerdarbirministendas.jpg (regular, 500x375)

Gerų darbų ir minčių stendas 


Pirmą kartą atvykau į Didvyžių socialinės globos namus rugsėjo 8 dieną. Absoliučiai nežinodama, ko tikėtis, nes anksčiau panašioje įstaigoje lankytis neteko. Vykau su nerimu į nežinią, tačiau greitai paaiškėjo, jog anksčiau girdėtos istorijos apie šią ir panašias vietas tebuvo žmonių, kurie, ko gero, niekada ir nesilankė tokiose vietose, pramanai. Žinoma, iš pradžių namų gyventojų buvau sutikta įtariai ir prireikė gerų penkių dienų, kol mano pasirodymas koridoriuose nesukeldavo keistų žvilgsnių bangos. Agresijos savo atžvilgiu tikrai nesulaukiau, prie durų manęs nelaukė daiktus atiminėjantys, klykiantys, nesutramdomi vaistų paveikti žvėrys. Nieko panašaus tikrai nebuvo – o buvau apsčiai prisiklausiusi iš įvairaus amžiaus neišmanėlių. Viskas buvo visai kitaip. Man vos atvykus į Didvyžių socialinės globos namus mane pasitiko menininkai–svajotojai, savamoksliai konstruotojai, visada besišypsantys vikrūs šokėjėliai, karščiausių aplodismentų verti aktoriai ir dainininkai, poetai ir skaitovai, visa kuopa moterėlių mezgėjų, pynėjų bei kitokio meno propaguotojų ir šiaip linksmų, kišenėje žodžio neieškančių žmogeliukių pulkas.

Bet, žinoma, tada dar negalėjau numanyti, kokie talentai gyvena tokioje nuošalioje vietovėje, net įsivaizduoti to sau negalėjau ...

 

klausomsgyvosmuzikos.jpg (regular, 500x375)

Klausomės gyvos muzikos

 
Pasiekusi globos namus iš karto buvau priglausta po direktoriaus pavaduotojos socialiniam darbui Onos Budrienės ir vyriausiosios socialinės darbuotojos Aušros Buzienės sparnais. Ir šiandien man liežuvis neapsiverstų į jas taip oficialiai kreiptis, nes jau nuo pat pirmos akimirkos atsidūrusi Didvyžiuose pajutau, jog ten tvyro neįprastai šilta, šeimyniška aplinka, kur visi į kiekvieną kreipiasi malonybine vardo forma, kur klausiantys visada sulaukia atsakymo (kad ir koks kvailas klausimas bebūtų), kur prašantiems pagalbos – pagalba kaip mat suteikiama. Tad kol Onutė pildė man reikalingus dokumentus, Aušrytė mane apvedžiojo po namus ir aprodinėjo veiklos sritis, kuriomis tenai užsiimama, nuvedė į biblioteką, valgyklą, sporto ir aktų salę ir jau supažindino su kai kuriais gyventojais. Beje, ji pasakė vieną faktą, kuris mane labai suintrigavo ir maloniai nudžiugino. Anksčiau prieš mane niekas nesavanoriavo Didvyžiuose, nors savanorių jie ieškojo seniai, o ir man tai buvo pirmoji savanorystės patirtis. Aš visada norėjau praminti kitiems kelią, pakeisti kitų mąstymą iš esmės ir štai kokia puiki proga man pasitaikė! Ar man tai pavyks padaryti? Dar pažiūrėsime.

 

 

 

Apskritai, pripažinsiu, kol apžiūrinėjau namus, galvoje tuo metu sukosi tūkstančiai minčių ir akimirką suabejojau, bet ne dėl savanorystės Didvyžiuose. Vėl susvyravo pasitikėjimas mano pačios jėgomis. Ar aš tikrai sugebėsiu? Ar susidraugausiu su namų gyventojais? Ar rasiu, kuo užsiimti pati ir kitus užimti? Ar praleistas laikas nebus iššvaistytas veltui? Iš tikrųjų į viską reikia žvelgti žymiai paprasčiau, mat šių ar kitų tokių namų gyventojai – tokie patys žmonės kaip ir mes. Taip, galbūt jiems stinga kokių nors įgūdžių, galbūt kai kuriems sunku sudėlioti mintis ir šnekėti ar vaikščioti, kai kurie galbūt miega ilgiau nei likusieji, kiti galbūt yra įkyrūs ir, net gražiai paprašyti, ramybės jums greitai neduos, kiti galbūt ir pasakys kokį nors blogą žodį, o kiti iš drovumo suakmenės, bet... argi mes ne tokie patys? Kurio gi iš mūsų gyvenime nėra visko nutikę? (Kurio iš mūsų mėnulis keistai nepaveikė?) Kodėl būdami patys netobuli, reikalaujame tobulumo iš kitų? Kodėl manome, kad kitur žmonės elgsis nežmoniškai padoriai, teisingai ir protingai?

 

 

 

O štai, kas susiję su veikla, kaip sako užimtumo specialistė, keramikos ir dramos būrelio vadovė Danguolė Dereškienė, visų vadinama Danguoliuke, su kuria susibičiuliavau artimiausiai, tai net ir atrodytų kai kurių gyventojų nuveikti maži darbai, jiems yra didelis pasiekimas ir vertas pagyrimo.
Štai tai ir yra tie maži mūsų džiaugsmai, kuriuos supras tik jau apsišlifavę, nugludinti lyg deimantai namų gyventojai ir darbuotojai. Ir per tą laiką, kol aš ten lankiausi, nemaža nutiko: kasmetinis, jau dešimtas dviračių žygis, rudens šventė, rugsėjo 23 dieną minėjome Lietuvos žydų genocido atminties dieną ir pėsčiomis keliavome į Žynių kaimą, kuriame yra vienos didžiausių Žydų kapinių Vilkaviškio rajone. Dalyvavome „Kamštelių vajuje 2015”, kūrėme parodą „Gerų darbų ir minčių stendas“, be to, pas mus vyko koncertai, mes šokome, žaidėme. Kitaip sakant, mes linksminomės į valias!

 

paprastibetgrasdarbeliaiipopieriausgabaliuk.jpg (regular, 500x375)

Darbeliai


Šiandien yra prabėgę viso labo pusė mėnesio, iš viso Didvyžių socialinės globos namuose lankiausi dar tik devynias dienas, tad daugelio nesuspėjau prakalbinti, daug darbų dar liko nuveikti, daug žiedų dar man neišsiskleidė, bet visus devynis kartus vykstant į Didvyžius širdelė daužėsi vis kitaip ir ta vieta dabar man kaskart darosi vis mielesnė ir pasiilgstu laisvomis dienomis ir savaitgaliais visų vis karščiau, ir mano bėdos jau nebeatrodo tokios neįveikiamos, o ligos neišgydomos, nes, kaip dainuojama toje dainoje, dabar aš tamsią pusę dalinu per pusę...

 

jst-logo-galutinis-150dpi.jpg (regular, 500x386)

 

Didvyžių socialinės globos namų savanorė ŽIVILĖ VAICEKAUSKAITĖ,

 „Jaunimo savanoriška tarnyba“