LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Interviu su jaunuoliu...

img_20141015_111648.jpg (regular, 500x380)

Sugalvojau tokią rubriką padaryti nežinau kiek gausis, kiek nesigaus.

Tačiau pastebėjau, kad jau esame daug nuveikę su jaunuoliais, kurie lankosi išskirtinai savarankiškumo ugdymo centro ,,Kitaip" veiklose arba yra gyvenę lydimame būste ir ten pražydę, atradę savo kelią ar bent jau takelį, kuriame irgi dažnas ramstis tampa "Kitaipčikai". 

Apie patį interviu procesą. Na buvo sunku, nemalonu, neaišku nuo ko pradėti tiek man, tiek jaunuoliui... Tačiau tokia būna pradžia. Žmogus jau 8 metus stengiasi, bando, ieško... Tai mane labiausiai ir sužavėjo. Kalba netaisyta, negražinta, neredaguota, tiesiog suvesta į word'ą ir pateikta jums. Man tai kelia jaudulį ir džiaugsmą.

Jaudulį todėl, kad jaučiu atsakomybę už bendrai veiktus dalykus su jaunuoliu, kurie tikriausiai padėjo suprasti vienus ar kitus dalykus apie save ar aplinką, o džiaugsmą, nes žiauriai kietai, kad galiu taip atsipūtęs kalbėti su jaunuoliu, kurio prieš 6 metus labai bijojau, o dabar labai žaviuosi.

 

Labai dėkoju Neringai Sadauskaitei už suvestą tekstą. (super cool praktikantė). 

 

 

Interviu su jaunuoliu.

 

E: Prieš kiek metų atėjai į ,,Patrią‘‘?

J: Nepamenu. Tiksliai nepamenu.

 

E: Kiek tau buvo metų? Gyvenai dar "Atžalyne"?

J: Jo. Aplamai nuo kelių atėjau į ,,Patrią“?

 

E: Jo.

J: Man buvo apie 16 metų kažkur. Skaityk 16.

 

E: 16 metų... vau. Tai 8 metus jau ,,Patrioj“ esi.  O ką tu, jei prisimintum, kaip atėjai ir iki dabar. Ką esi jau nuveikęs Patriojoj?

J: Nu kaip, nuo kada?

 

E: Nu jo, kaip atėjai? Į kokią veiklą pirmiausia ėjai?

J: Pirmiausia tai buvo važiavimas į Belgiją, mainai, ten pirmiausia buvo. Tada aš pirmą kartą į ,,Patrią“ ir atėjau.

 

E: Apie ką tie mainai buvo?

J: Su užsieniečiais tokie buvo, seni darbuotojai buvo, minėjo, kad manai buvo Lietuvoje atvažiavę, o paskui į užsienį,tai mane paėmė vietoj vieno žmogaus. Susipažinau su ta Gintare ten. Irgi va kažkaip pradėjau, nu, nuvažiavau į tą "Patrią“ ,viską, ten ir taip mane paėmė. Čia tokie mainai buvo pas užsieniečius, Belgijoje.

 

E: Tai toks buvo pirmas kontaktas su "Patria“.

J: Jo, jo, pirmas. Ir paskui prasidėjo visi, va tokie, tūsai, festivaliai ir tie žygiai. Buvo, buvo ten visokių stovyklų. Į Anykščius buvom važiavę su Gintare, ten su jais buvom. Tai va, prasidėjo taip ten viskas.

 

E: Anykščiuose, kur ten buvot?

J: Tik Anykščiuose, man atrodo, buvom. Aš daugiau nepamenu.

 

E: Ten irgi buvo tęstinis projektas, iš tų belgų, ane? Po to jie atvažiavo į Lietuvą?

J: Ne, ne, aš nebuvau. Aš buvau, kai važiavom į Belgiją pačią.

 

E: O poto čia buvot su užsieniečiais kažkokiais, saloj gyvenot. Ar tu nedalyvavai ten?

J: Saloj? Ne...Ne, nebuvau. Čia gal kiti buvo. Taip paskui ir bendravo su vaikų namais. Taip ir prasidėjo šitas visas dalykas.

 

E: Po to įsitraukei ir dalyvavai darbo stovyklose, ką ten darydavot? Papasakok.

J: Darbo stovyklose? Dabar neapmenu.

 

E: Nu pas Patriką.

J: Ai pas Patriką. Nu ką, dirbom.

 

E: Kokius darbus ten dirbot?

J: Mmm, nu ką, dažėm.

 

E: Gali nežiūrėt gi į tą telfoną, pakalbėt.

J: Dažėm, paskui... ką dar?.. Darėm ten suoliukius kažkokius. Kažkokius sėdimus, nežinau. Daugiausia dažėm, žinok.

 

E: O kiek metų ten važiavai į tą darbo stovyklą?

J: Į tą darbo?  Tai aš nežinau nuo kada prasidėjo, tas visas.

 

E: Kiek kartų važiavai?

J: Visus kartus. Nuo pat pirmo iki pat paskutinio. 

 

E:3 kartus, ane?

J: Kiek buvo, jo. Tiek ir važiavau. 3, man atrodo.

 

E: Nu ką, ir kažkaip su tavim vis kažkas dirbdavo ir individualiai?

J: Ta prasme?

 

E: Nu individualiai, reiškias padėdavo kažkokius asmeninius dalykus. Tau ten dokumentus tvarkyti, kažkokius finansus planuot.

J: Jo, buvo. Bet čia kaip į būstą atėjau. Jau kaip. Ne, pirmą aš į būstą atėjau, paskui tik į stovyklas, tiktai. Nu va tada jau jūs atsiradot, atėjot į vaikų namus. Tada aš dar buvau atsimenu. Ten pasakojot, rodėt, ten nuotraukas kažkokias.

 

E: Ir taip patekai į būstą?

J: Kažkaip, jo. Aš buvau. Ir jūsų projektas buvo toksai. Davė ten lankstinukus, ką aš žinau. Pasiūlėt į ,,Patrią“ ateit, užeit. Tai va. Nuo to laiko va taip ir važinėju.

 

E: Ir kaip būstas tau?

J: Neblogai buvo, tikrai. Nesiskundžiu, nieko. Gyvenu.

 

E: Ką ten mokinaisi daryti?

J: Mokinausi daryt...nežinau. Ką, ką mokinausi. Kažką mokinausi. Nu mokinausi ten. Ką aš žinau. Taisyklių visokių ten laikytis. Paskui dėl pinigų planavimo. Visokių va tokių dalykų. Nu va kažkas tokio. Ką žinau, daugiau net nepamenu. Labai seniai jau čia buvo.

 

E: Prieš kiek metų?

J: Prieš kiek metų buvo tai? Nežinau dabar. Sunku pasakyt. Man atrodo aš 18 išėjau ir į būstą 18. Tai prieš kokius gerus 6, gal, metus. Taip skaičiuoju, tai manau, prieš tiek ir metų.

 

E: O kas užknisdavo būste tave?

J: Ta prasme užknisdavo?

 

E: Nu sunku būdavo.

J: Dabar nepamenu. Ten pykdavomės, čia būdavo visokių vadovų. Va su tais vadovais. Per susirinkimus, labai jau taip. Nervuodavo labai, būdavo tokių sunkumų. Kai nori išeit, nu vat tarkim. Ne kaip nori išeit, bet taip kažkaip. Būdavo tokių va sunkumų. Nežinau. Tie susirinkimai va tokie va labai sunkūs. Biškį tokie būdavo. Ką aš žinau. Nepamenu sakau. Jau labai daug laiko praėjo. Tai čia žinai.

 

E: O dėl ko išėjai iš to būsto?

J: Išvarė, išmetė kaip šunį. Ne juokauju, baigėsi termino laikas ir išėjau. Bet gyvenau ilgiau negu tikėjausi, nes neturėjau kur eiti.

 

E: O kodėl neturėjai kur eiti?

J: Nes nebuvau susitvarkęs tu popierių, nieko. Ten barako, to bendrabučio. Nu neturėjau gyvenamosios vietos ir viskas, nes išėjau iš vaikų namų, tai aš ten daug ko susitvarkęs nebuvau. Ten daug ko nemokėjau. Tai va, ,,Patria“ padėjo, vaikų namai padėjo daug ką. Ir va, susitvarkiau, kad gaučiau kažką.

 

E: Bet galėjai, dabar kaip galvoji, ir neit į tą būstą geriau?

J: Ta prasme?

 

E:  Ar apsimokėjo?

J: Ne, tas gerai labai buvo. Labai gerai buvo iš pradžių. Žiauriai gerai, užtat, kad, kaip išeini iš tų vaikų namų, tai tu neturi kur eit, pavyzdžiui. Nu gerai, kiti gal turi brolių, seserų, žinai. Bet ir tai nelabai žinai priima. Tas gerai, kad va gauni šansą pradėt tą gyvenimą, kaip sakant. Koks gyvenimas yra, kaip viskas. Nu laisvas būni tiesiog ir viskas. Laisvai gali kažką daryt, nu, kaip namuose. Viskas. Tik yra tam skirtos taisyklės, žinai, tam būste. Ir panašiai. Ir turi jų laikytis. Ir namie tas pats būna. Visur yra tų taisyklių. Tiesiog jų reikia laikytis.

 

E: Tai nedaug kuo skiriasi nuo gyvenimo namie?

J: Nu jo.

 

E: Bet tiktai yra kažkokios taisyklės.

J: Jo. Bet yra taisyklės ir tiek va. Biškį va visokios.

 

E: O, pasakyk porą taisyklių, kurios tave taip užknisdavo, kad galvodavai padegsiu tas taisykles.

J: Ne, tai būdavo tokių taisyklių, kad kaip tau pasakyt dabar...Nu tiesiog laikas tas laikas, supranti. Turėdavai būt punktualus. Turi būt vietoj. Tai susirinkimas, turi būt laiku. Nebūni – viskas... Tarambaram, knisa protą. Gali gauti, gali, kaip sakant, arba išvarytas būt, arba gauti kokių papeikimų, dar kažko. Nu va, punktualumas, tas va laiko. Turi būt namie tam tikrą valandą. Negali niekur išeiti ten tokią valandą, turi būt namie ir viskas.

 

img_20141110_164243.jpg (thumb, 160x122)

 

E: Tai tas sunku būdavo tau?

J: Nu su tuo laiku, jo labai. Tas man laikas, vat taip vat.

 

E: O kaip galvoji kam ta taisyklė yra tokia sugalvota?

J: Net neįsivaizduoju, ištikro. Gal, kad laikytųsi to laiko. Kad būtų vietoj, kaip sakant. Išmoktų nevėluoti.

 

E: Nu ir darbe, pavyzdžiui, lygiai tas pats.

J: Jo,jo. Lygiai tas pats. Turi būt lygiai darbe. Manau, tas pats.

 

E: Nu ir atėjai po to į būstą, ir ar atsimeni ką po to veikei po būsto?

J: Po būsto kaip išėjau, ane? Nu ką, susiradau kur gyvent. Parsivežiau daiktus, viską. Ir nu sunkiai aišku gavos iš pradžių, labai sunkiai. Tie metai buvo sunkūs ten vienam gyvent. Išprotėt galvoji. Tai eidavau į tą ,,Patrią“, kad neišprotėčiau namuose. Nes žinok ten, buvo aišku ką veikt. Ten tvarkytis reikėdavo, bet važiuodavau ten į svečius pas savo gimines, pas krikšto mamą, kad neišprotėčiau... Nes labai sunku buvo tie metai, žiauriai sunku.

 

E: Tai kas tau ten sunku?

J: Nu tiesiog kažkaip, nu kaip pasakyt. Išeini iš kitos vietos, kur gyveni vienaip. Ne vienas. Ten pažįstami buvo viską, tu išeini į kitą vietą. Visai į kitą vietą. Kažkur į nepažįstamą vietą ir kaip pasakyt, ir tiesiog neapsipranti, nu per sunku yra, vienu žodžiu, neįpratęs esi gyventi toj vietoj ir tiesiog tau keista pačiam ir tau kažkaip sunku. Buvo, buvo tokių dalykų. Vieni metai tokie sunkūs buvo tikrai. Neapsipratęs nieko, supranti.

 

E: O ką darydavai, kai sunku būdavo? Tai eidavai į ,,Patrią‘‘? Važiuodavai pas giminaičius.

J: Tai eidavau. Jo, susitikdavau ten su draugais, dar su kažkuo. Nu, kad laiką, nu, kad negalvočiau apie tai, jog aš gyvenu vienas ir man yra sunku taip gyvent. Tais metais.

 

E: Daugiausia kankindavo mintis, kad sunku gyvent?

J: Jo, labai. Buvo nesunku, bet buvo kokia, kaip depresija. Kaip būna žmonėm, apsigyvena kitoj vietoj. Nei pažįsti kitų, nei ką. Nei kaimynų, nei nieko. Ir tiesiog baisu buvo ten gyvent. Žiauriai baisu. Tai vat. Paskui įpratau jau. Susipažinau ir su vienu kaimynu, ir su kitu.

 

E: Ai tai dar buvo konflklitų su tais kaimynais..

J: Jo ten jie pradėjo reketuot mane. Ten brolis buvo atvažiavęs. Apsipykę buvom. Padėjo remontuot, padėjo baldus ten nusipirkti, viską. Irgi paskui kaimynai ant manęs užsirovė per jį. Turėjau pinigus atidavinėt už jį. Nelabai, pasiskolinau. Ir tiesiog buvo tokių dalykų, vat. Tai paskui net nebendravau su tais kaimynais. Praeidavau, nei sveikintis, nieko. Prašydavo rūkyt, dar kažko, neduodavau. Nieko nesakiau.

 

E: Atsiribojai kažkaip, ane?

J: Jo, nes man prišiko, tai aš irgi, va, nieko. Tai va. Tai paskui bendraudavau tiktai su Gintautu. Pas jį nueidavau į svečius. Nu nes žinai, vienam chujova būdavo tuo momentu, taieidavau pas jį. Va tai pabūdavau. Į svečius tai pakalbėt, tai prie kompo, tai dar kažką. Paskui su kitais susibendravau. Aišku, ten tų, būdavo ir gėrimų. Festivalių visokių. Ten ateidavo ir draugai vieno kaimyno, ir panašiai. Būdavo tokių dalykų. Tai net miegot negali, nieko, supranti.

 

E: Po kažkaip pradėjait ir pameistrystėj bandei sudalyvaut, ane?

J: Pameistrystėj?

 

E:jo

J: Ai, jo, buvau. Buvau pameistrystėj. Pasiūlė man Dalia, čia atrodo. Buvau, buvau.

 

E: O ką ten veikei? Kas ten per pameistrystė? Kokia ten programa yra?

J: Aš dabar nepamenu. Žinau, kad buvau toj, Petrašiūnų mokykloj. Toj pačioj. Tai ten staliaus, man atrodo aš ėmiau pameistrystę, ten buvo 60 val. Kažkas panašaus.

 

E: Tai po to dar pažymėjimą gavai? Kur staliaus, 60val.

J: Aš neturiu, va tas ir yra. Sakau nežinau. Pas mane. Neišmečiau, bet nežinau kur pasidėjau.Vat tas ir yra. Ten yra pažymėjimas, bet ne diplomas. Turiu aš jį. Turiu dar tų, kompiuterastų, kur buvo kompiuterių kursai. Turiu aš tą visą. Bet ten yra pažymėjimai.

 

E: Tai gerai, o turi namuose?

J: Jo.

 

E: Tai neatsinešei? Grybas...

J:  Tai aišku ne. Grybas. Pats grybas. Tai neatsinėšei, tai kam man jų reikia. Aš neatsinešiau.

 

E: Nu gerai, tvarkoj. Tai daugiau tu pameistrysčių darei? Vieną darei pameistrystę stalius buvai

J: Nu tai tada buvo stalius, paskui po metų.

 

E: Tai ką nudrožei? Kryžių kokį nudrožei

J: Dariau apdailą, kur stovi.

 

E: Mašinom, spoilerius medinius...

J: Kur yra mokykloj tas kryžius, Petrašiūnų.

 

E: nu

J: Tas pastatytas, tai va tą dariau apdailą. Tam kryžiuj. Mokytojas gavo užsakymą ir tiesiog turėjau, nu turėjo apdailą padaryt. Viską atrestauruot biškį. Nes buvo jau senokas. Nu ir dariau tą apdailą. Šveičiau, pjaustyt davė. Taburetes dariau.Dvi man atrodo. Tai viena pasidariau beveik ir nepasiėmiau tos taburetės. Bet aš dariau su įrankiais ten visokiais. Išmokė viską. Ten šlifuot. Ten suolus dar turėjau mokykloj irgi šlifuot su tokiu specialiu.

 

E: Nu, padarei kryžių? Ką dar?

J: Taburetes

 

E: Patiko?

J: Nu iš pradžių buvo sunku, bet paskui apsipratau, kaip sakant. Ką žinau daugiau. Nu davė ten pjaustyt. Dar kažką. Lenteles dariau kažkokias. Pjaustyt reikėjo.

 

E: Tai šita buvo tavo pirmoji pameistrystė?

J: Jo, pirmoji, pirmoji.

 

E: Tada buvo dar. Po to baigėsi šitas projektas, ane? Tada dalyvavai vėl neseniai, vėl pameistrystėj, ane?

J: Jo, jo

 

E: Kokią buvai pradėjęs pameistrystę?

J: Autokrautuvo.

 

E: Nu, pabaigei?

J: Jo, pabaigiau.

 

E: Patiko?

J: Jo, lankiau. Kiekvieną dieną eidavau.

 

E:  Tu ten visai gerai buvai susidraugavęs su tuo Viktoru.

J: Jo, tai pats pirmas ir baigiau. Nes eidavau savo laiku, tiesiog. Aišku ten buvo tokių dienų, kai negalėjau ateit. Dar žiemą tai išviso ten. Tai vieną kartą gal buvau neatėjęs, bet šiaip eidavau kiekvieną mielą dieną ir sėdėdavau. Su Melnikovu mes ėjom. Jis buvo porą kartų neatėjęs, tai dėlto jis ten turėjo atidirbt. Kaip ir planuota buvo, kad maždaug baigčiau laiku. O paskui jau į mokyklą kiekvieną dieną irgi eidavau.

 

E: O kaip klausyk, kai baigei tą autokaro, ėjai ten dar į vieną?

J: Jo, mokyklos.

 

E: Vėl apie stalių.

J: Jo, nes suradau profesiją. Norėjau atlikti praktiką. Neradau kur, kaip ir mokykla nelabai suradom. Nu buvo suradę, bet ten, blemba. Nelabai ten, kaip pasakė. Aš ten paklausiau susitariau su Irina, man ten atrodo. Pakalbėjo su mokytoja. Tai jo sakė, viskas gerai buvo.

 

E: O klausyk, aš dar pabaigai, noriu tavęs poros dalykų paklaust. Apie tavo tetą. Tu labai gražiai ja rūpinais, ane, visada? Labai įdomu, kodėl va taip yra, kad tu ja taip rūpinaisi ir rūpiniesi? Ir kažkaip taip neišsiprašai ten jokios naudos, neieškai kokių..

J: Nu tai ką man dabar... Ko man jos prašyt? Namo? Buto? Ką man jo reikia...Tegul turi, žmogus gyvena.

 

E: Bet tai supranti, tai ką tu jai padedi daryt?

J: Daug ką tvarkau. Ką... Darau. Nu ką... Tvarkau kambarius. Viską sutvarkau.

 

E: Ji yra akla, ane?

J: Jo, tai, kai reikia kažką padedu, ten su telefonais sutvarkau. Žinutes perskaitau ar taip paskambinu. Padedu va tokius dalykus. Kai valgyt daro tai irgi.

 

E: Ir kiek laiko tu jai taip padedi?

J: Nu jau padedu... Dar kai močiutė buvo gyva...Aš jau nuo mažens. Ne nuo mažens, bet taip nuo 16-15 metų, taip jau eidavau pas ją. Ten kai dar močiutė buvo gyva. Ir taip eidavau pas ją. Paskui močiutė mirė. Ir lankydavau. Dar iki šiol einu.

 

E: Visaip būdavo tu ten ir pykdavai ant jos...

J: Nu tai ji tenais nesąmonių prikalbėdavo. Tai kaltindavo, tai kas buvo. Nu jinai mėgėja. Ji nieko nemato.

 

E: Įtaria visus?

J: Jo ji ant manęs visada varydavo. Ateina kažkas kitas, pridaro, padaro, sugadina ir tiesiog kaltas lieki tu. Ne kitas. Nu kaip man jaustis. Blemba, kaltas. Giminė kalta.

 

E:  Bet tai tu vistiek nieko, vis tiek eidavai padėt jai. Ir dabar dar eini?

J: Dabar... Nu tai, kai reikia nueinu. Tai paklausiu ar reikia kažką nupirkt, padaryt. Ar kažką. Aišku užtai gaunu. Atlygį tikrai gaunu, nieko nesakau. Duoda man tų pinigų, kad patvarkau, dar kažką. Žinai aš lankstausi. Aš už dyką, kaip sakant, nenoriu irgi dirbt. Nesvarbu, kad man artimas žmogus, bet žinai...Irgi toksai jis biškį yra nekažką.

 

E: Sunku su juo pasikalbėt. Kai duoda pinigą biški lengviau pasidaro..

J: Nu tiesiog, visada ji sako, kai turiu pinigų, žinai, tai tu visada ateini. Kai neturiu tai net neini. Nu, vat tokių nesąmonių prikalba, tiesiog ir viskas.

 

E: O klausyk, dar norėjau paklausti, tu ir ,,Maisto banke‘‘ esi savanoriavęs?

J: Jo ėjau, negavau nei jokios pažymos nieko. Ten draugui reikėjo, tai aš jam padėjau. Kiek ten? Mėnesį, du. Jo ten pasavanoriavau. Važinėdavau čia į parduotuves, iki. Ten imdavom maistus. Jo, jo. Pakuodavaom ten sandėliuose.

 

E: Ir esi vaikų dienos centre, kažkokiam savanoriavęs?  Į Stovyklas varydavai, ten kažkur?

J: Ai ,, Solijoj“. Tai čia senokai jau čia. Prieš pat 18 metų. Čia kai vaikų namuose gyvenau. Tai ten jo būdavo tos stovyklos. O paskui Rolandą susiradau vaikų dienos centre, irgi važiuodavom, būdavo visokių dalykų.

 

E: O dabar nueini į bažnyčią?

J: Ne, neinu dabar. Nežinau dėl ko. Dabar neinu. Bet šiaip reikia nueit. Tai nieko va nuvažiuosim pas savo krikšto mamą, ji tikintis žmogus, ir nueinam su ja. Buvau ne kartą išpažinties nuėjęs praeitais metais prieš šventes. Ir paskui susipykau su ja.

 

E: O klausyk, ką palinkėtum ,,Patriai“?

J:Patriai ką palinkėčiau? Iš ko ?          

 

E:Iš savęs.

J: Ką žinau, kad gyvuotų dar ilgiau, nes paskui jau jei išeis va tie darbuotojai, ateis nauji, nauji. Liks vienas senas. Paskui tas senas išeis tas kitas pakeis ta seną. Nu tiesiog, bus naujų darbuotojų, tavęs jie nepažinos. Jie apie tave nežinos jokios informacijos. Kas per vienas.ir panašiai. Sakys, nu,tiesiog ir viskas.

 

E: Nutrūks tas santykis toks..

J: Jo, jo. Kaip ir su ana ,,Patria“ irgi buvo. Kol darbuotojai nepasikeitė. Jūs atėjot nei pažinojot, nei ką mūsų. Nu tai lygiai tas pats, žinai. Žmogaus nepažinojus sėdi ir viskas. Tikėkimės dar gyvuos ta ,,Patria“, kol dar tie seni bus dar darbuotojai. Nes dabar vėl... Nauji, nauji vis ateina. Tai Inga, tai Gintarė, tai dar kokia ten...Vienu žodžiu. Ir išsilaksto visi.

 

E: Neišsilaksto. Nu tai Irina pastojo, vaiką turi. Tai ką išsilaksto...

J: Ne, bet aplamai kalbu.

E: Gerai, tai ačiū tau.

 

img_20141003_075445.jpg (thumb, 160x122)

 

Edvinas Vrubliauskas - socialinis darbuotojas