LT EN
VŠĮ "Actio Catholica Patria"
Smalininkų g. 9
LT-44295 Kaunas
info@patria.lt
+370 600 19550

Gyventi savanorystėje

994922_680951968581554_832364410_n.jpg (regular, 500x375)

(nuot. iš asmeninio archyvo)

 

Jei tą gražią saulėtą rudenio dieną prieš du metus nebūčiau nužingsniavusi į „Actio Catholica Patria“ būstinę, tikriausiai šiandien vis dar ieškočiau savirealizacijos ir jausčiau trūkumą savo kasdienybėje. Pamenu, kaip prikalbinau savo draugę kartu nueiti į savanorių centrą ir susipažinti su savanorystės programa. Ir kaip tada mums pasisekė! Sutikome žmones apdovanotus mielu būdu ir atradome tai ko ieškojome.

       Iš karto po rimtų pasiruošimų, seminarų kibome į pasirinktą savanorystę kūdikių ir vaikų namuose „Lopšelyje“. Lankydavome 1-3 metų amžiaus vaikučius paliktus be tėvų globos, neįgalius ir iš asocialių šeimų. Dukart per savaitę leisdavome kartu su jais popietes: pasitikdavome juos po pietų miegučio, pasiruošdavom kartu žaidimų pramogoms, valgydavom kartu prie jų „nykštukinių“ staliukų, lėkdavom į žaidimų kiemą: rudenį rinkti spalvotų lapų, žiemą statyti sniego senių, puošti žaliaskarių eglučių Kalėdų šventei, pavasarį gaudyti trupinius lesinčių balandžių ir žvirblių, o vasaros pradžioje braidydavom po pienių pievą. Visas praleistas laikas buvo kupinas juoko, kiek daug meilės ir nuoširdumo, atvirumo sklido iš vaikų. Kokios nuostabios  akimirkos būdavo drauge bandant įveikti indelį jogurto, lėkštę sriubos ar baranką su aguonomis, jų mažos rankytės tiesdavosi į mane ir jų akutės meiliai prašydavo pasivaišinti jų užkandžiais. O per žaidimų valandas apsupę iš visų pusių apglėbdavo mane kaip kokį pliušinį meškiną ir kiekvienas savaip bandydavo prisiglausti ir sudominti savo žaislu, dainomis ar dar likusia barankėle nuo pietų stalo.

       Mieliausi ir jautriausi buvo vaikai saulutės veidu (mažieji, sergantys Dauno sindromu): jie sugebėdavo švelniausiai prisiglaudę savo pūstais delniukais ir siauromis akytėmis tyrinėti mano šukuoseną ar skaičiuoti mano strazdanas. Man atėjus  koridoriuose sklisdavo mažųjų šūksniai „apapa“, o išeinant žybsinčios akytės ir vaikiškas „ate“ sulaikydavo dar ir dar minutėlei pasilikti. Metus laiko karts nuo karto gyvenant jų ritmu suvokiau, kaip svarbu yra mylėti tą mažą besivystantį kūrinuką, kuris tik meilėje ir priežiūroje augdamas bus išmintingas, doras ir mylintis asmuo. Daug ką išsinešiau ir tebenešioju savo širdyje iš mažųjų vaikų namų: jų šypsenos ir apsikabinimai padėjo augti ne tik jiems patiems, bet ir man. Baigusi tų metų savanorystę paaugau ko gero 10 cm, na žinoma savo viduje, supratau kokia aš esu turtinga galėdama mylėti ir dovanoti savo laiką ir dėmesį kitiems, juk tai nieko nekainuoja ir tai neišsemiamas, neįkainojamas turtas. Kažkokiu man nesuvokiamu būdu savanorystė pakrauna energijos ir apdovanoja džiaugsmu.:)

      Tuom mano savanorystės patirtis neužsibaigė. Iškart kitais metais ėmiau prižiūrėti vaikus (3-6 metų amžiaus), kol jų tėveliai būdavo seminarų kursuose. Piešimas, dainavimas, pasakų vaidyba, gaudynės, slėpynės – tai tik maža dalis kuom mes gyvenom kartu. Nuostabiausias vaikų užsiėmimas buvo kartu sukurtas žaidimas „Trys paršiukai“: mano vaidmuo būdavo vilkas, o mažieji būdavo paršiukai (na žinoma, kartais jų būdavo daugiau nei trys :)).Jie pasitelkę savo vaizduotę pasistatydavo namelius: iš striukų, batų, kėdžių ar net nematomų tvirtų plytų ir aš bandydavau jų susikurtas tvirtoves įveikti. Žinoma, scenarijus būdavo kaip ir žinomoj pasakoj „Trys paršiukai“: stipriausio namo paršiukas priimdavo likusius bėgančius nuo vilko ir šiam prisėlinus užkurdavo krosnį. O aš lipdavau per įsivaizduojamą kaminą ir to pasekoje turėdavau sprukti kur kojos neša su degančia uodega. Vaikų juokas ir mūsų vaizduotė nuvesdavo iki įsivaizduojamų nematomų apsiaustų, ar slaptų durų padedančių vilkui įsėlinti į paršiukų tvirtovę, o vaikų super duper galios visada laimėdavo prieš vilką. Tad kiekvieną susitikimą kad ir kaip jis prasidėdavo – žinodavom, jog vilkui ir šįkart nepasiseks ir vaikus tai begalo įkvėpdavo naujų savo tvirtovių kūrybai. Tais metais jaučiausi dar labiau paaugusi ir dar daugiau gavusi.

Šiuo metu planuoju dalyvauti „Didžiosios sesers“ programoje – tapsiu bičiule vienam iš to reikiančiam vaikučiui. Artimiausiu metu nusimato asmeninis pokalbis/interviu su šio projekto koordinatore – tad visi laikykit kumsčius, kad būčiau tinkama ir sugebėčiau būti rūpestinga drauge. :)

Savanorystės idėja aplanko netikėtai, o tada ji jau nebepaleidžia, nes tai yra pašaukimas ir gyvenimo įkvepėjas. Kas dar nebandėte šios patirties, pirmyn, tai pats stipriausias gyvenimo variklis! :)

 

Vietinės savanorystės savanorė

Eglė Sarapinaitė